Nors tarpukariu Lietuvos ekonominė padėtis buvo pakankamai sudėtinga ir visiems valstybės sektoriams trūko modernios infrastruktūros, tačiau brangūs ir ilgalaikiai kultūros objektai, tokie kaip Vytauto Didžiojo vardo muziejus ar Laikinoji M. K. Čiurlionio dailės galerija liudija, jog Lietuvos kultūros istorija buvo vienu iš strateginių valstybės prioritetų. Tarpukario retorikai būdingas idealistinis savo krašto praeities bei istorijos matymas skatino surinkti, išsaugoti ir įtvirtinti istoriniuose fragmentuose atpažįstamą krašto didybę. Todėl Pirmosios Respublikos laikotarpiu įsteigtų muziejų bene svarbiausia funkcija buvo tapti Lietuvos kultūros istorijos monumentu (dar vienu). Ne išimtis ir Žemaitijos regionas. Čia gyvenę inteligentai siekė įpaminklinti Žemaitijos didybę: „Žemaičių Senovės Mėgėjų Draugija „Alka“ Telšiuose ant Masčio ežero kranto stato Žemaičių Muziejui rūmus. Rūmai bus tikras Žemaičių krašto kultūros paminklas – panteonas. <...> bus atvaizduota didinga Žemaičių krašto praeitis <...>, nes didingai paskirčiai didingas turi būti ir pastatas“[1].

Šių tikslų vedama Žemaičių Senovės Mėgėjų Draugija „Alka“ 1932 metais Telšiuose įkūrė žemaičių muziejų. Draugija išsinuomojo 3 kambarius gyvenamajame name, Birutės gatvėje 31. Šiuo adresu draugija kvietė gyventojus, turinčius istorinės vertės daiktų, dovanoti juos „Alkos“ muziejui[2]. Kadangi tinkamų patalpų surenkamiems eksponatams saugoti ir eksponuoti nebuvo, 1933 m. pradėta rūpintis „Alkos“ muziejaus rūmų statybos reikalais.

Muziejaus rūmų projekto autorystė priklauso Steponui Stulginskiui. Statinys projektuotas vaizdingoje vietoje, ant kalno, vakariniame Masčio ežero krante. 1936 m. Statybos Tarybos nutarimu patvirtintas muziejaus rūmų projektas, tačiau jau vykstant statybos darbams padaryta keletas pakeitimų ir 1937 m. ministerijos atspaudais patvirtintas Žemaičių muziejaus „Alkos“ Telšiuose praplėtimo projektas[3].

Muziejaus pastato planas netaisyklingos konfigūracijos. Statinio tūriai pritaikyti prie reljefo, todėl rūsio patalpos įkastos tik po dalimi statinio. Tiek pagal 1936 m., tiek pagal 1937 m. projektus rūmuose suprojektuota erdvi ekspozicijų salė, muziejaus darbuotojų patalpos, o taip pat du aukštus apimanti renginių salė langais į Vakarus. Ant stogo planuota įrengti atvirą terasą[4]. 1937 metų laikraštyje apie muziejaus statybos eigą rašoma: „Rūmų stambieji išoriniai darbai visai baigiami. Jau uždengtas ir čerpių stogas <...> Ant kitų namo dalių uždėtas skardos stogas, nuvestos rinos ir vamzdžiai. Taip pat jau sudėti langai <...> Iš vidaus visas namas parengtas tinkuoti, padaryti perdengimai, sudėtos juodlubės, juodgrindys ir kt. Padarytos išorinės durys, o vidujinėms durims parengti rėmai, kurie turi būti apklijuoti fanera“[5].

1936 m. muziejaus pastato projektas – tai taisyklingų geometrinių formų ir asimetrijos dermė. Iki mūsų dienų išlikęs istorinis pastatas susideda iš dviejų stačiakampių tūrių[6]. Siaura vertikale išdėstyti langai šiauriniame fasade – bene vienintelis dekoro elementas pagrindinio fasado puošyboje. Pagal pirminį variantą rūmams suprojektuotas plokščias stogas virš visų muziejaus erdvių, tačiau 1937 m. projekte padaryti pakeitimai didinant patalpas ir, kaip matyti išlikusioje ikonografijoje, pastatas uždengtas dvišlaičiu stogu.

Muziejus lankytojams duris atvėrė 1938 m., tačiau statybos darbai tuomet dar nebuvo baigti[7]. Įdomu, jog įrenginėjant muziejaus interjerą panaudoti kai kurie autentiški, net eksponatais galėję tapti, architektūriniai elementai. Laikmečio spaudoje minima: „Alkos valdyba prašė Rietavo mergaičių žemės ūkio mokyklos vadovybės atiduoti jų žinioje esančias buvusių kunigaikščio Oginskio rūmų oranžerijos griuvėsių marmurines palanges. Jos ten bebūdamos nyksta, o muziejaus rūmuose būtų istorinis dalykas ir puoštų rūmus. Dalis kun. Oginskio rūmų turto – nesudėto parketo 100 kvadratinių metrų Alkos muziejaus vadovybė jau nupirko ir sudės savo rūmuose“[8]. Autentiškų medžiagų panauda statant objektą ne tik padėjo sutaupyti. Dvarų kultūros inkliuzai modernizmo stilistika suprojektuotuose muziejaus rūmuose kūrė papildomą simbolinę pastato vertę ir tiesiogine prasme įpaminklino Žemaitijos regiono istoriją.

Verta paminėti, jog 1994-1998 m. pastatytas ilgai planuotas erdvus muziejaus priestatas, o 1998-2002 m. atlikti istorinio pastato rekonstrukcijos darbai (architektas Algirdas Žebraus­kas)[9].

Kristina Endriukaitytė

[1] Žemaičių muziejus baigiamas statyti. Prašoma paskubinti siųsti surinktas aukas. Vakarai. 1936 m. lapkričio 25 d., nr. 274, p. 2.

[2] „Alkos“ muziejaus įkūrimas. Žemaičių prietelius. 1932 m. sausio 29 d., nr. 5, p. 1.

[3] Žemaičių muziejaus „Alkos“ Telšiuose praplėtimo projektas. LCVA f. 1622 ap. 4 b. 619 l. 3.

[4] Žemaičių muziejaus „Alkos“ Telšiuose projektas. 1936 03 19. LCVA f. 1622 ap. 4 b. 619 l. 18.

[5] Žemaičių muziejaus „Alka“ statybos darbai Telšiuose. Vakarai. 1937 liepos 23 d., nr. 168, p. 4.

[6] Žemaičių muziejus „Alka“. Vertingosios savybės. Kultūros vertybių registras. Žr.: http://kvr.kpd.lt/heritage/Pages/KVRDetail.aspx?lang=lt&MC=4102.

[7] Atidaromas „Alkos“ muziejus. Vakarai. 1938 m. rugpjūčio 31 d., nr. 202, p. 4.

[8] Žemaičių muziejaus „Alka“ statybos darbai Telšiuose. Vakarai. 1937 liepos 23 d., nr. 168, p. 4.

[9] Spudytė, E. Žemaičių „Alkos“ muziejus. Gimtasai kraštas. 2013. Nr. 6, p. 68. Prieiga per internetą: http://www.ziemgala.lt/saugykla/pdf/11-spudyte.pdf.