Vėlyvuoju sovietmečiu Palangoje, o ir visoje Lietuvoje, po truputį įsigalėjo postmodernistinė architektūrinė raiška, nors ji, veikiau, vertinta kaip orientuota į formą. Skirtingai nuo Vakarų, kur tokia architektūra kilo iš bendrųjų socialinių ir kultūrinių pokyčių bei jų diktuojamų poreikių, Lietuvoje postmodernizmo apraiškas galime vadinti savotiškais vėlyvojo modernizmo eksperimentais. Po Nepriklausomybės atgavimo šis stilius visam dešimtmečiui taps dominuojančia, nors ne visad kokybiška, architektūrine srove, naudojama tiek individualioje statyboje, tiek ir bankuose ar valstybinėse įstaigose.

2001 metais Donato Rakausko suprojektuotas 18 butų poilsiavietės pastatas šiame kontekste atspindi du reiškinius. Visų pirma, stilistiškai šis projektas gali būti laikomas vienu iš pereinamojo laikotarpio pavyzdžių, kuomet lietuviškas postmodernizmo variacijas keičia santūresni ir racionalesni, minimalizmo aspektais grįsti, šiuolaikinės architektūros pavyzdžiai. Poilsiavietę galime drąsiai lyginti su LNK studijų pastato ar kino teatro konversijos Kėdainiuose projektais. Lyginant visų trijų pastatų architektūrą, pastebima įdomi postmodernistinės ir sutartinai šiuolaikine vadinamos architektūros formų darna. Kitas svarbus aspektas – 18 butų poilsiavietė yra bene pirmas reikšmingas architekto D. Rakausko darbas, nuo kurio prasidėjo šio architekto „epocha“ Lietuvos pajūryje.

Pastato tūrio kompozicija, kurioje labiausiai išsiskiria aukštas šlaitinis stogas, aiškiai siekiama darnos su Palangos miesto istorinės architektūros kontekstu. Tačiau pati idėja byloja apie norą sukurti visapusiškai šiuolaikinį pastatą, panaudojant keletą istorinių detalių. Perslinktas dvigubas poilsiavietės tūris, kuris bus būdingas ir vėlesniems architekto projektams, iliustruoja sudėtingesnės konfigūracijos paieškas. Fasado kompozicijoje taip pat naudojamas W. Gropiaus išrastas kampinis langas, kuris, viena vertus, pabrėžia postmodernizmui būdingą praeities citavimą, tačiau tuo pat metu byloja apie vis labiau įsigalintį, minimalizmo pagrindais formuojamą, Lietuvos architektūrinį stilių.

Simboliška yra tai, jog pastatas yra bene labiausiai nuo istorinio miesto centro nutolusioje legendinėje Birutės alėjoje. Tai buvo daugelio naujųjų Palangos statybos projektų, pasižyminčių aukšta architektūrine verte, pradžia. Teigiamai galima vertinti ir jau vėliau susiformavusią 18 butų poilsiavietės erdvę. Ši ir kitos, čia vėliau iškilusios, poilsiavietės sudaro vieningą ansamblį, kuriame valdų ribos dalinamos ne tvoromis, o specifiniu pastatų išdėstymu. 18 butų poilsiavietė –svarbus tiek Palangoje, tiek visoje Lietuvoje projektas, bylojantis apie architektūrinio diskurso kaitą, bei svariai papildantis šiuolaikinę mūsų šalies architektūrą.

Kastytis Rudokas