Septintojo dešimtmečio viduryje palaipsniui susiformavo nuostata, kad Palanga turėtų plėstis ne vystant istorinę esamo miestelio teritoriją, bet kuriant naujus, didelius, 8-16 tūkstančių poilsiautojų skirtus kompleksus, kurie vienas nuo kito būtų atskiriami kelių kilometrų žaliosiomis juostomis. „Vadinamoji „giluminė-lizdinė“ koncepcija (aut. V. Stauskas), kurortą siekė plėsti atskirais poilsio kompleksais su stambiais želdinių intervalais, suteikiant gamtos vertybėms prioritetą ir išlaikant ekologinį balansą, dėl to vengiant pernelyg urbanizuoto užstatymo artimoje pajūrio zonoje. Pagrindinė idėja – maksimaliai išsaugoti natūralų pajūrį (pliažą ir kopas) nuo urbanizacijos veiksnių, ypač transporto ir triukšmo”.[1]

Panašaus pobūdžio sumanymai pirmiausiai atsiskleidė akademinėje aplinkoje. 1963 m. tuomečiame Kauno politechnikos institute buvo paruoštas A. Jankausko diplominis darbas „Vanagupės kurortinis miestelis“ (vad. K. Šešelgis ir V. Stauskas), visasąjunginėje architektūros specialybės studentų diplominių darbų parodoje „gavo trečiąją premiją ir trečiojo laipsnio diplomą“[2]. Po kelerių metų buvo dar vienas studentiškas bandymas panašia tema. V. Palio projektas (vad. V. Stauskas) tuomet buvo įvertintas pirmąja visasąjunginės apžiūros premija, o projektą buvo „numatyta gabenti į Paryžių, kur jis bus eksponuojamas pasaulinėje diplominių darbų parodoje“[3]. Tiesa, studentiški eskizai gerokai skyrėsi nuo būsimo projekto. „Lietuvos TSR pajūrio zonos išplanavimo schemoje“ (arch. S. Stulginskis?[4]), 1957 m. paruoštoje „Žemprojekto“ institute, taip pat minima satelitinė Lietuvos pajūrio užstatymo vizija: „pajūrio Ruože tarp Palangos ir Klaipėdos numatyta pastatyti net keturis naujus kurortus: Nemirsetą, Šaipius, Karklę ir Kalotę.“[5] Plėtota ir mintis kurortą vystyti Šventosios link. Idėja statyti naują „poilsio rajoną-satelitą už 1,2-2 km. į šiaurę nuo Palangos“[6] buvo fiksuota 1960 m. generalinio Palangos plano korekcijoje.

Pirmąjį  žvejų kaimelio vietoje suprojektuoto Vanagupės komplekso projektą 1967 m. paruošė Miestų statybos projektavimo instituto architektų grupė vadovaujama J. Vaškevičiaus[7]. Tuomet manyta, kad čia, 117 hektarų plote, „vienu metu galės poilsiauti 14.000 žmonių (8000 organizuotų ilgalaikių ir 6000 ekskursantų ir neorganizuotų poilsiautojų). Komplekse bus gyvenamoji zona, kultūros-buitinio aptarnavimo centras su sporto įrenginiais, paplūdimio ir ekskursantų aptarnavimo zona. Gyvenamojoje zonoje bus žinybiniai ir nežinybiniai pastatai, pensionai, moteliai poilsiautojams su mašinomis. Visi korpusai sujungiami įvairaus aukštingumo pastatų. Pirmieji aukštai skiriami poilsiautojams su šeimomis, aukštutiniai – mažašeimiams. Kultūros ir buitinio aptarnavimo pastatuose bus įrengta estrada, klubai, šokių aikštelės, restoranai, parduotuvės, sporto salė, buitinio aptarnavimo kombinatas, uždaras ir atviras baseinas, kitos patalpos“[8].

Teritoriją nuo Palangos turėjo skirti „aktyvaus poilsio – gydomosios fizkultūros“ parkas „Sveikata“, įrengtas pasinaudojant pasiteisinusia patirtimi Druskininkuose. Naujasis parkas nuo Dzūkijoje esančio pavyzdžio turėjo skirtis tuo, kad jame lygiaverčiai apjungiamas aktyvus ir gydomasis poilsis[9]. Deja, parkas taip ir liko planuose. Kaip savotišką traukos elementą, ketinta statyti ir 600 metrų tiltą į jūrą „kuris tarnautų ne tik pasivaikščiojimams, bet ir būtų laivų prieplauka.“[10] Komplekso įgyvendinimas taip pat užsitęsė, projektas buvo koreguojamas aštuntame dešimtmetyje[11].

Pirmieji stambūs dabartinio miestelio objektai – žemdirbių poilsio namų kompleksas „Linas“ bei jūrininkų poilsio bazė iškilo 1975-1979 m. (arch. A. Lėckas). Vertikaliuoju komplekso akcentu tapusius poilsio namus per keletą dešimtmečių papildė ir kiti originalia vėlyvojo modernizmo stilistine raiška pasižymėję statiniai: sanatorija „Žvorūnė“ (arch. L. Merkinas, 1978-1981, įgyv. 1989), poilsio namai „Rugelis“ (arch. S. Šarkinas, 1980-1984), „Lino“ baseinas (arch. A. Lėckas, S. Šarkinas, L. Merkinas, 1984). Įdomu, kad urbanistiniam miestelio sprendimui buvo pasitelkiami ne tik gamtosauginiai, tačiau ir estetikos argumentai: „mažaaukštė statyba monotoniškame Palangos apylinkių peizaže būtų nuobodi, tad Vanagupę numatoma užstatyti mišriai, skulptūriškai, derinant mažaaukščių pastatų grupes su daugiaaukščiais“[12].

Palangos miesto satelitas buvo formuojamas pagal klasikinius modernizmo epochos monofunkcinių miestelių (pvz.: universitetinių, medicinos, pramonės) kūrimo principus. Urbanistinį karkasą čia sudaro ašinė dalis – centras, o aplinkui, paliekant žaliuosius tarpus, takus pėstiesiems bei kelius transportui, spinduliu dėstyti įvairių funkcinių paskirčių korpusai. Pastarieji projektuoti panaudojant individualius projektus, taip siekiant „išvengti monotoniškumo ir gauti efektingą užstatymo siluetą“[13]. Architektų lūkesčiai pasitvirtino – buvo sukurtas originalus vėlyvojo sovietmečio architektūros kompleksas. Visgi intensyvus vietovės užstatymas ir didelio mastelio objektų koncentracija nejučiomis primena pramoninį kompleksą. Šiandieną Vanagupė įdomi kaip vienintelis naujai iškilęs tokio mastelio rekreacinės sovietinės urbanistikos pavyzdys, kuris 1984 m. buvo apdovanotas SSRS Ministrų Tarybos premija.

Vaidas Petrulis

[1]Tutlytė, J. Architektūra ir poilsis: [ne]įmanoma rekreacinės architektūros misija. In. Drėmaitė Marija, Petrulis Vaidas, Tutlytė Jūratė. Architektūra sovietinėje Lietuvoje. Vilnius: VDA leidykla, 2012 m., p. 193

[2] Peras, J. Puikus jaunųjų architektų laimėjimas. Statyba ir architektūra, 1964 m., nr. 3, p. 9

[3] Miliūnas, M. Diplominiam darbui I premija. Statyba ir architektūra, 1965 m., nr. 4, p. 14

[4] Cibas, A. Architektų pasitarimas. Literatūra ir menas, 1959, spalio 10 d., p. 4        

[5] Palangos generalinis planas 1960-1980. KAA, f. R-1702, ap. 2, b. 64, l. 54.          

[6] Stauskas, V. Palanga rytoj. Statyba ir architektūra, 1960, rugpjūtis-rugsėjis, p. 187.

[7] Čepys, A., Pikturna I. Palanga – visų rūpestis. Kultūros barai, 1969, nr. 11, p. 67

[8] Ibid.

[9] Dineika, K. Palanga ir mūsų sveikata. Literatūra ir menas, 1970, lapkričio 1 d.

[10] Čepys, A., Pikturna I., op. cit., p. 67

[11] Kurševičius, K., Stauskas V. Vanagupė: projektai ir problemos. Statyba ir architektūra, 1974, nr. 3, p. 2–5.

[12] Ibid.

[13] Jankauskas, A. Susipažinkite – Vanagupė. Statyba ir architektūra, 1967, nr. 7, p. 10.