Reprezentaciniai dvaro rūmai grafo Felikso Tiškevičiaus užsakymu pastatyti 1897 m. pagal vokiečių architekto Franzo Heinricho Schwechteno projektą. Dviejų aukštų mūrinis pastatas buvo skirtas nuolatiniam didikų gyvenimui Palangoje. Dvaro rūmai – XIX a. pabaigai būdingo istorizmo stiliaus statinys, kuriame persipynę renesanso, baroko ir klasicizmo bruožai bei kompoziciniai elementai. Rūmų šiaurinis fasadas – lenktas su puslankio formos terasa, į kurią pakylama laiptais, puoštais Paryžiuje gamintomis vazomis ir liūto skulptūra. Pietinės rūmų pusės centre keturių kolonų portikas, laikantis antrame aukšte įrengtą balkoną, aprėmintą baliustrada. Iš šios rūmų pusės atsiveria vaizdas į dvaro rozariumą.
Dvaro komplekso statybos vyko keliais etapais: 1907 m. to paties architekto suprojektuota neorenesansinė aštuoniakampė koplyčia prijungta prie vakarinėje rūmų pusėje buvusios verandos, įrengiant naują, daug didesnę, verandą pietiniame fasade. Iš architekto brėžinių matyti, kad naująją verandą planuota įstiklinti. Per I-ąjį pasaulinį karą nukentėję rūmai sutvarkyti 1922-1924 m. Šios rekonstrukcijos metu pastatyti kiti kompleksą sudarantys ūkiniai pastatai (arklidės, daržinė, tvartai, ledainė, oranžerija) iki šių dienų neišliko. Dalis dvaro komplekso statinių projektų liko neįgyvendinta: 1902 m. F. H. Schwechteno suprojektuotas didikų poilsiui skirtas šiltųjų vonių kompleksas neįgyvendintas dėl netikėtos F. Tiškevičiaus finansinio partnerio kunigaikščio Mykolo Oginskio mirties. Toks pat likimas dėl pasikeitusių politinių aplinkybių ištiko 1916 m. mansardinio rūmų stogo projektą, kai paaukštinus pastato stogą turėjo būti įrengti dar 9 kambariai[1].
Iki Antrojo pasaulinio karo dvaras priklausė didikams Tiškevičiams. 1939 m. buvo svarstoma galimybė dvaro rūmus parduoti valstybei, ten įrengiant reprezentacinę Lietuvos Respublikos Prezidento vasaros rezidenciją, tačiau šis planas nespėtas įgyvendinti. Po karo apniokotas dvaras buvo nacionalizuotas sovietinės valdžios. 1957 m. rūmai restauruoti pagal architekto Alfredo Brusoko projektą, pastate įsikūrė ir keletą metų veikė Lietuvos Dailininkų sąjungos kūrybos namai[2]. 1963 m. rūmuose atidarytas iki šiol veikiantis Lietuvos dailės muziejaus filialas – Palangos gintaro muziejus.
Renata Kilinskaitė
[1] Budrys, R. Surasti Palangos grafų Tiškevičių rūmų projektai. Literatūra ir menas, 2006, rugsėjo 22 d., p. 8.
[2] Palangos gintaro muziejaus pastatas. Prieiga per internetą: http://www.ldm.lt/PGM/PGM_pastatas.htm.