Rezultatai pagal užklausą: Laikotarpis - Šiuolaikinė
Palanga (Išlikęs) (0)
Adresas: Palanga, Palangos m. sav.
Architektūros tipas: Profesionalus
Metai: 1253
Etninis regionas: Žemaitija
Laikotarpis: Iki LDK, LDK, Carinis, Pirmoji Respublika, Sovietmetis, Šiuolaikinė
Architektūros šakos: Urbanistika, Miestas, Visas miestas
Nuotraukos: 16
Mokslo darbų: 0
Susideda iš 0 objekto(-ų)
Reikšminiai žodžiai: Didysis Palangos gaisras, Kurortai, Pajūrio kurortai, Pajūrio uostai (jūriniai uostai), Pajūris, Palanga, Palangos kurortas
Teritorijos: Palanga

1253 metais pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose paminėta Palanga yra viena seniausių Lietuvos gyvenviečių, kuri vėliau išaugo į svarbų miestą ir 1791 m. įgijo Magdeburgo miesto teises. Prie kelio Karaliaučius-Klaipėda-Ryga pradėjusi formuotis nedidelė linijinio plano žvejų gyvenvietė kelis šimtmečius buvo pagrindiniu Lietuvos jūriniu uostu. Palangos, kaip jūrinio miesto, reikšmė ypatingai išaugo XVI a. pab. miestui suteikus privilegijas ir teisę plėsti uostą. XVII a. Palanga tapo svarbiu uostamiesčiu, konkuravusiu su tokiais didžiaisiais Baltijos uostais, kaip Liepoja ar Ryga. To meto „planuose Senoji Palanga parodyta jau kaip gyvenvietė, turinti apie pusantro varsto ilgio gatvę, kurios viena pusė užstatyta kaimiško tipo mediniais namukais.“[1] XVIII a. jau buvo minimos dvi gyvenvietės – Senoji ir Naujoji Palanga. Naujosios Palangos gyvenvietė buvo išsidėsčiusi abipus lygiagrečiai su jūra einančio ir Ronžės upelį kertančio kelio; Senoji – kiek šiauriau, už Naglio kalno buvusi, kaimo tipo gyvenvietė. Naujoji Palanga to meto planuose skiriama į dvi dalis: šiauriniame Ronžės krante buvęs „Žydų miestas“, o pietinė dalis vadinta tiesiog „Miestu“. Senosios Palangos sodybos išdėstytos pagal valakiniams kaimams būdingą planą: vienoje kelio pusėje išsidėstę „sodybų trobesiai stovėjo galais į kelią, sudarydami tam tikrą ritmą ir savitą gatvės apstatymo siluetą“[2]. Palangos, kaip uostamiesčio, gyvavimas XVIII a. pr. baigėsi: 1701 m. švedų laivynas sunaikino Palangos uostą, kuris greitai buvo užpustytas smėliu ir tapo nebetinkamas laivybai. XIX a. nesėkmingai uostamiestį bandė atkurti grafai Tiškevičiai, pastatydami ilgą molą su kelių šimtų metrų ilgio tiltu. To nepakako apsaugoti uostui nuo bangų – greitai prieplauka vėl buvo užnešta smėliu.

Kurortinė miestelio istorija prasideda 1824 m. Palangos grafystę įsigijus Mykolui Tiškevičiui. Palanga vasarviete paskelbta jau XIX a. pirmajame dešimtmetyje, bet tik Tiškevičiai ėmėsi didesnių reformų siekdami buvusį uostamiestį paversti garsiu Pabaltijo kurortu. Tai radikaliai transformavo nedidelio žvejų bažnytkaimio peizažą: miestui plečiantis, nuo pagrindinio kelio atsišakojo mažesnės gatvelės, kuriose kurta poilsiautojus aptarnaujanti infrastruktūra, medines žvejų lūšneles po truputį pakeitė dekoratyvios vilos. Kurortinis Palangos miestas pradėjo formuotis pietinėje miesto dalyje ties dabartinėmis J. Basanavičiaus, Vytauto, Dariaus ir Girėno gatvėmis. Jau tada pagrindine kurorto arterija tapusi J. Basanavičiaus gatvė išlaikė savo statusą iki šiol. Naujajame kurorte savitas stilius nesusiformavo – daugiausiai buvo statomos Lenkijos ir Šveicarijos kurortams būdingo stiliaus vilos, gyvenamųjų namų stilistikoje galima įžvelgti baltiškosios ir rusiškosios architektūrinės tradicijos bruožų. Visgi Tiškevičiai sugebėjo sukurti gamtos ir naujosios architektūros darną: „[XIX a. antrosios pusės] vilos ir gyvenamieji namai yra pajūrio krašto miestiečių urbanistinės kultūros pavyzdžiai, rodantys, kokia gali būti harmoninga gamtos, žmogaus ir architektūros simbiozė.  Tai naujo tipo statiniai, papuošę šį pajūrio kampelį, vien savo išore kėlę poilsiautojui gera nuotaiką“[3].  Kurortinė miesto dalis formavosi piečiau Ronžės upelio, gyvenamąją paskirtį išlaikė šiaurinė miesto dalis. Sparčiai augančiai vasarvietei 1909 m. buvo suteiktos kurorto teisės.

Išskyrus keletą mūrinių vilų, administracinių ir reprezentacinių pastatų, Palangos architektūroje dominavo nebrangi tradicinė statybinė medžiaga – medis. Palanga ne kartą stipriai nukentėjo nuo gaisrų. Vienas įsimintiniausių kurorto istorijoje įvykių – 1938 m. klebonijoje kilęs gaisras, kurio metu buvo „nušluota“ didžioji Palangos dalis į šiaurę nuo Ronžės upelio, ugnis palietė ir Senosios Palangos gyvenvietę. Po šio gaisro A. Mačiulskio parengtas Palangos miesto atstatymo ir perplanavimo projektas, nustatyti mūrinės statybos kvartalai (Kretingos, Vytauto g. nuo Ronžės iki Jūratės g. ir Jūratės g. iki Malūno g.), atviros ir uždaros statybos sklypų dydžiai. Tuo pačiu projektu perplanuoti ir neišdegę miesto pakraščiai, šio projekto įgyvendinimui planuota išpirkti daugumą privačių sklypų. 1939 m. miesto inžinieriaus V. Lvovo parengtas naujos turgavietės, į ją vedančių gatvelių ir Basanavičiaus gatvės grindimo projektas. Šie pertvarkymai įgyvendinti tik iš dalies dėl 1940 m. prasidėjusios sovietinės okupacijos.

1941 m. Palangos miesto ribos išplėstos, kurortui priskirta Senoji Palanga ir Kontininkų kaimas. Sovietmečiu ištiesinta Ronžės upelio vaga, į rytus patrauktas Klaipėdos-Liepojos kelias, kurorto centrą paliekant toje pačioje vietoje. Penkto dešimtmečio pabaigoje, siekiant miestelį paversti sąjunginės reikšmės kurortu, panaikintas ankstesnis Ronžės upės suponuotas skirstymas į kurortines ir gyvenamąsias teritorijas – miestas padalintas į tokias funkcines zonas: sanatorijų ir poilsio namų, viešbučių ir pensionatų, stovyklavimo, gyvenamąją, visuomeninių įstaigų, aptarnaujančių įmonių.

Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, Palangoje imta statyti šiuolaikiškus privačius gyvenamuosius namus, viešbučius, restoranus kitus kurorto infrastruktūros elementus, sukėlusius daug diskusijų ne tik dėl viešų ir privačių interesų susikirtimo, bet ir dėl savo architektūrinės darnos bendrame istorinio kurorto kontekste.

Renata Kilinskaitė

 


[1] Mukienė, D. Ko vis dar ieškome ir ko neberandame Palangoje? Žemaičių žemė 2014, Nr. 2, p. 52.

[2] Miškinis, A. Vakarų Lietuvos miestai ir miesteliai, II knyga. 2007, p. 28.

[3] Mukienė D., op. cit., p.55.