Rezultatai pagal užklausą: Ieškoma frazė - šilinskas
Sanatorija „Versmė“ Birštone (Išlikęs) (0)
Adresas: Birštono sav., Birštono m., B. Sruogos g. 9
Architektūros tipas: Profesionalus
Architektai: Romualdas Šilinskas
Stiliai: Vėlyvasis modernizmas
Metai: 1975
Etninis regionas: Nenurodyta
Regionas: Kaunas
Laikotarpis: Sovietmetis
Architektūros šakos: Architektūra, Statinys, Sveikatos ap., Sanatorija
Nuotraukos: 25
Mokslo darbų: 0
Susideda iš 0 objekto(-ų)

Dėl gausių mineralinio vandens išteklių Birštonas gavo reikšmingą vietą kurortinėje sovietinės Lietuvos infrastruktūroje. 1947 m. čia buvo įkurtos dvi sanatorijos (1959 m. gavusios „Tulpės“ ir „Spalio“ pavadinimus, o vėliau, 1975 m., sujungtos į vieną). Tačiau remiantis tuo metu dominavusiu „poilsio organizavimo principu – stambių kurortinių ir rekreacinių sistemų kūrimas, o per tai ir visuomeninio-masinio poilsio organizavimas“[1], kurortą buvo numatoma plėsti toliau. Optimistinius sumanymus vaizdžiai perteikia 1964 m. utopinis inžinieriaus A. Zabielsko straipsnis populiariojoje spaudoje, kuriame piešiama Lietuvos kurortų ateitis:       

Akimirką įsivaizduokite, kad šiandien... na, sakysime, 1970-ųjų vasara, jūs patogiai sėdite populiariausios tuolaikinės susisiekimo priemonės – lėktuvo – kupė ir skrendate viršum žydrojo Nemuno juostos. Dėmesio – Birštonas! Iš karto perspėju, kad jo neatpažinsite. Net pats kurorto centras visiškai pasikeitęs ir ... persikraustęs į kitą vietą. Tiesa, jis netoli senojo ir net jungiasi su juo, tačiau šalia 1960 metais pastatyto pašto išdygo 400 vietų kino teatras. Gretimai matote didelį šiuolaikinės išvaizdos statinį – administracinį kurorto centrą. Šalia ir suvenyrų parduotuvė – kuris gi poilsiautojas nenorės parsivežti prisiminimui vasaros dalelytės? Erdvi aikštė priešais naujuosius pastatus asfaltuota, tačiau ir per didžiausias kaitras čia nejausi svylančio asfalto tvaiko: skleisdami gaivią vėsą, orą švelnina dekoratyvūs tvenkiniai.

Kokia graži, ypač vakarais tapo Nemuno krantinė. Viaduku perėję į ją iš miesto centro, nebeišgirsite senojo kelto girgždėjimo. Abi Nemuno puses jungia grakštus ažūrinis tiltas. Mėgėjai persikelti senuoju keltu, ar šiaip paplaukioti neliko nuskriausti: netoli tilto, prie naujos prieplaukos, ant bangelių supasi irklinės valtys, greitaeigiai kateriai, baltasparnės jachtos. Gi tiltas tapo būtinu, kurortas tartum peršoko į kitą Nemuno pusę. Juk čia rasti šaltiniai savo gydomosiomis savybėmis nei kiek nenusileidžia garsiajam „Vytautui“. Pažvelkite dešinėn! Tamsiame pušyno fone boluoja penkios naujos sanatorijos. Tai purvo gydyklos korpusas. Tolėliau, pasislėpęs pušų pavėsyje, išsidriekė didžiulis turistinis-poilsinis kompleksas.

Vėl pasukite kairėn. Priešais jus visa eilė dvylikabučių gyvenamųjų namų, pagrindiniais fasadais atsigręžusių į Nemuno tėkmę. Beje, jūs dar nežinote, kad Birštoniečiai jau naudojasi visais buitiniais patogumais. Tikriausiai prisimenate – 1964-taisias jie dar skųsdavosi, kad nėra kanalizacijos. Šiandiena šis trūkumas jau seniai užmirštas[2].

Nors realybė, natūralu, gerokai skyrėsi nuo vizionieriškų užmojų, tačiau tenka pripažinti, kad sovietinis laikotarpis gerokai pakeitė kurorto veidą. 1984 m. Birštonas jau priimdavo „16 tūkstančių besigydančių. Kurorte buvo sukurtas klimato terapijos ir gydomosios kūno kultūros parkas. „Spalio“ sanatorijoje, bendradarbiaujant su VVU Medicinos fakulteto infekcinių ligų katedra, įkurtas skyrius ligoniams, persirgusiems virusiniu hepatitu, gydyti. Veikė Lietuvos respublikinės profesinių sąjungų kurortų valdymo tarybos Kurortologijos mokslinio tyrimo laboratorijos filialas.“[3]

Architektūriniu bei urbanistiniu požiūriu „Versmės“ sanatorija yra bene ryškiausias kurorto plėtros komponentas. Sanatorija įkurta 1975 m. ir priklausė Žemės ūkio darbuotojų poilsio įstaigų respublikiniam susivienijimui. Čia buvo gydomi virškinimo sistemos ir sąnarių susirgimai. Įstaiga palaipsniui plėtėsi, buvo statomi vis nauji korpusai. Architektūriškai išraiškingiausias centrinis šios sanatorijos pastatas, kuris iliustruoja sovietinio modernizmo stilistiką. Kaip pastebi kurortinę sovietmečio architektūrą tyrinėjusi Jūratė Tutlytė: „sekcijų pasukimai įvairiu kampu, atskirų segmentų traukimai ir įgilinimai skaido plokštumas, pabrėždami pastatų vertikalią kryptį. Vaizdinių planų kaita, priklausomai iš kurio taško stebima, suteikia masyviems tūriams kintančios dinamikos.“[4]

Vaidas Petrulis

 


[1] Tutlytė, J. Architektūra ir poilsis: [ne]įmanoma rekreacinės architektūros misija. In. Drėmaitė Marija, Petrulis Vaidas, Tutlytė Jūratė. Architektūra sovietinėje Lietuvoje. Vilnius: VDA leidykla, 2012, p. 186.

[2] Zabielskas, A.. Ekskursija į ateities kurortus. Švyturys, 1964, nr. 7, p. 22.

[3] Balaišis, E. Ties Nemuno kilpa. Švyturys, 1984, nr. 11, p. 16.

[4] Tutlytė, J. Rekreacinė architektūra Lietuvos kurortuose (1940-1990): kompleksinis kokybės vertinimas. Daktaro disertacija, Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, 2002, p. 91.