Nepaisant ketvirtojo dešimtmečio pradžioje pasaulinės ekonominės krizės išvarginto valstybės biudžeto, administracinės funkcijos pastatus, net ir mažesniuose miesteliuose, buvo stengiamasi statyti mūrinius. Šį reiškinį galima sieti su tam tikrais architektūros reprezentatyvumo suvokimo stereotipais, dėl kurių medinė statyba buvo laikoma savotišku „šiuolaikišmumo“ antonimu ir prioritetas buvo teikiamas plytų mūro pastatams. Vis dėlto, kaip rodo ir Birštono kurorto valdybos pastato atvejis, dėl kurortinėse gyvenvietėse nusistovėjusių savitų architektūrinių tradicijų, mediniai administraciniai pastatai čia buvo laikomi tinkamu reiškiniu. Prielaidą, kad pastato medžiagiškumas buvo parinktas ne finansiniais sumetimais įrodo tai, jog statinys pasižymi išskirtine architektūrine išraiška, būdinga prabangaus tipo kurortinėms viloms.

Kaip ir 1931 metais pradėtą statyti šalimais esantį naujojo kurhauzo pastatą, Birštono kurorto valdybos būstinę suprojektavo vienas įvairiapusiškiausių tarpukario laikotarpio architektų – Romanas Steikūnas. Tradiciškesni dekoro elementai, kurie vis dar buvo gausiai naudojami ketvirtojo dešimtmečio pradžioje (pvz. kiaurapjūvio dekoro vėjalentės), čia yra apjungti su savotiškais modernizmo rudimentais. Ryškiausiai iš pastarųjų pastate atsiskleidžia R. Steikūno medinių namų projektuose pamėgtas komponentas – stambios apvadinės juostos, nusitęsusios nuo langų per visą fasado ilgį, kuriančios savotišką aliuziją į juostinius langus[1].

Įdomiausias akcentas – pastatui išskirtinumą suteikianti suapvalinta veranda,  kuri, išsidėsčiusi per visą priekinio fasado centrinės dalies ilgį, dinamiškai apjungia masyvesnius šoninius pastato tūrius. Kaip būdinga mažesniuose miesteliuose statytiems administraciniams pastatams, Birštono valdybos name patalpas turėjo ir kitos įstaigos – kurorto paštas ir ambulatorija, taip pat įrengti tarnybiniai butai[2]. Kurorto administracijos būstinė kartu su kurhauzo pastatu ir nedideliu paviljonu sudaro vieną įdomiausių šalyje išlikusių tarpukario laikotarpio kurortinės medinės architektūros ansamblių.

Paulius Tautvydas Laurinaitis

[1] Nors šį elementą naudoti buvo pamėgęs ne vienas tuometinis lietuvių architektas, tačiau medinių pastatų projektuose tokį sprendimą dažniausiai naudojo būtent Romanas Steikūnas. Įdomu tai, kad šį sprendimą architektas taikydavo antrojoje ketvirtojo dešimtmečio pusėje projektuotiems statiniams, tad Birštono kurorto administracijos atvejį galima laikyti vienu pirmųjų.

[2] Baužienė, M. Rekreacinio miesto savitumas (Birštono medinės architektūros atžvilgiu). Archiforma, 2012, nr. 1-2, p. 37.