Turėdama valdovo Kazimiero Jogailaičio palaikymą ir popiežiaus leidimą, 1468 m. Lenkijos bernardinų provincijos kapitula nusprendė Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje įkurdinti bernardinų (pranciškonų observantų) vienuolius. Pirmuosius vienuolynus numatyta steigti Vilniuje ir Kaune – strateginiuose LDK miestuose.[1] Oficialus Kauno bernardinų vienuolyno fundacinis dokumentas surašytas 1471 m. balandžio 4 d. Vilniuje. Kazimiero Jogailaičio maršalka, Gardino seniūnas Stanislovas Sudivojaitis amžiams suteikė bernardinams savo paveldėtą dvarą su daržu šalia Kauno pilies, ant Nemuno kranto.[2] Tame sklype buvo pastatyti medinė Šv. Jurgio Kankinio bažnyčia ir vienuolynas, o vienuoliai rūpinosi turėti mūrinę bažnyčią ir vienuolyną.

Tačiau arti Kauno pilies įsikūręs vienuolynas ir bažnyčia negalėjo būti mūriniai (jeigu priešai užimtų mūrinę bažnyčią, galėtų iškilti pavojus pilies saugumui), todėl turėta ketinimų vienuolyną perkelti į kitą vietą. Šių planų rimtumą rodo faktas, kad buvo kreiptasi netgi į Romą ir 1487 m. birželio 19 d. gautas popiežius Inocento VIII leidimas Kauno bernardinams persikelti į kitą vietą.[3] Tačiau persikėlimas neįvyko. Netrukus, matyt, įvertinus, kad mūrinio vienuolyno pavojus Kauno piliai nėra toks didelis, buvo gautas leidimas toje pačioje vietoje mūryti bažnyčią ir vienuolyną. Gotikinė bažnyčia ir vienuolynas iškilo XV–XVI a. sandūroje, tapo vienu didžiausių mūrinių statinių kompleksu Kauno mieste.[4]

1503 m. gegužės 15 d. Vilniaus vyskupas Adalbertas suteikė Šv. Jurgio bažnyčios Šv. Onos altorių aplankiusiems tikintiesiems 40 dienų atlaidus[5], prie šio altoriaus veikė miestiečių tarpe labai populiari šv. Onos brolija. Apskritai bernardinai buvo labai populiarūs tiek Kauno miestiečių, tiek LDK bajorijos tarpe, turėjo valdovo palaikymą, gaudavo didelių materialių dovanų. Tai užtikrino jų klestėjimą ir lengvino darbą sielovadoje.

Apie 1519 m. Kauno bernardinai ėmė konfliktuoti su Lenkijos bernardinų provincija ir siekė sudaryti savarankišką Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bernardinų provinciją. Atsiskyrimo procesas truko iki 1530 m. Jį skatino konfliktas dėl Kauno bernardinų turtų išgabenimo į Lenkiją, didėjanti LDK Ponų Tarybos reikšmė, LDK diduomenės parama bernardinų siekiams turėti savą provinciją, valdovo Žygimanto Senojo palankumas. Galiausiai popiežius Klemensas VII sutiko išimties tvarka patenkinti lietuvių prašymą ir liepė iki 1530 m. gegužės mėnesio sukurti Lietuvos bernardinų provinciją (ją sudarė Kauno, Vilniaus, Tikocino ir Polocko vienuolynai). Lenkijos bernardinų provincijolas Jonas iš Komorovo, nors ir nenoromis, įgyvendino popiežiaus sprendimą.[6] Šv. Jurgio Kankinio bažnyčia ir bernardinų konventas tapo neatskiriama Kauno gyvenimo dalimi.

Vaida Kamuntavičienė

[1] Bučinskytė, I. Kauno miestiečiai ir Lietuvos bernardinų provincijos įkūrimas XVI a. pradžioje. Kauno istorijos metraštis, 2002, t. 3, p. 234; Gidžiūnas, V., Pranciškonai observantai Lietuvoje XV ir XVI amžiuje. Aidai, 1970, nr. 2, p. 71-77.

[2] Stanislovo Sudivojaičio fundacija, Vilnius, 1471 04 04. Kodeks dyplomatyczny katedry i diecezji wileńskiej, wyd. J. Fijałek, W. Semkowicz. Kraków, 1948, t. 1 (1387–1507), s. 310-311, nr. 269.

[3] Ibid., s. 417, nr. 357.

[4] Jankevičienė, A. Kauno gotikinės bažnyčios. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gotika: sakralinė architektūra ir dailė, Acta Academiae Artium Vilnensis. Vilnius, 2002, t. 26, p. 118-119.

[5] Stanislovo Sudivojaičio fundacija, Vilnius, 1471 04 04, op. cit., s. 640, nr. 544.

[6] Bučinskytė, I., op. cit., p. 235-240.