Kauno Dievo Kūno bažnyčia ir dominikonų vienuolynas (Išlikęs, k.k.v.r. 22358) (0)
Adresas: Kauno m. sav., Kauno m., Vilniaus g. 31
Architektūros tipas: Profesionalus
Etninis regionas: Nenurodyta
Regionas: Kaunas
Laikotarpis: LDK
Architektūros šakos: Architektūra, Statinys, Sakraliniai, Bažnyčia
Medžiagos: Mūras (plytų)
Nuotraukos: 3
Mokslo darbų: 0
Susideda iš 1 objekto(-ų)
Reikšminiai žodžiai: Dominikonai, Kauno Dievo Kūno bažnyčia ir dominikonų vienuolynas
Teritorijos: Kauno Dievo Kūno bažnyčia ir dominikonų vienuolynas, Kauno senamiestis

Dominikonai Kaune pradėjo kurtis XVII a. pirmojoje pusėje. Tai buvo elgetaujantis ordinas, veikiantis pagal šv. Augusto (Aurelijaus) regulą, ypač didelį dėmesį skyręs studijoms. Dominikonai buvo Švč. Mergelės Marijos Rožinio steigėjai ir Kryžiaus kelio stočių (Kalvarijų) įkūrėjai[1].

Dominikonų pradininku Kaune galima būtų laikyti Kauno miesto suolininką Dominyką Narkevičių, kuris 1631 m. birželio 1 d. testamentu  pažadėjo dominikonams dovanoti mūrinį namą Didžiojoje Vilniaus gatvėje, miesto pakraštyje, tačiau su sąlyga, kad per dešimtmetį jie įsikurtų Kaune. Matyt D. Narkevičius jautė dideles simpatijas ir pamaldumą dominikonų ordino įkūrėjui šv. Dominykui, kurio krikšto vardą nešiojo. Prie fundacijos prisidėjo Upytės pavieto maršalka Kristupas Bialozoras, 1639 m. spalio 11 d. už 6000 auksinų nupirkęs dominikonams Kaune namus ir užrašęs Daumantiškių palivarką Seredžiaus valsčiuje. Fundaciją aprobavo Vilniaus vyskupas Abraomas Vaina. Valdovas Vladislovas Vaza 1641 m. sausio 29 d. davė dominikonams sutikimą pirkti sklypus bei namus ir juose pasistatyti bažnyčią bei vienuolyną[2]. Taigi D. Narkevičiaus fundacija neprapuolė – dominikonai, nors ir sunkiai, bet suspėjo per dešimtmetį įkelti koją į Kauną. Teigiama, kad jie atvyko tais pačiais 1641 m. Tuo tarpu K. Bialozoro dukra, benediktinių vienuolė Sofija Anatolija Bialozoraitė, 1646 m. birželio 20 d. atsisakė savo paveldėtos Kulvos dvaro dalies, prašydama ją paskirti dominikonams. Dominikonų vienuoliais tapo trys jos broliai, K. Bialozoro sūnūs: Vladislovas, Aleksandras ir Jonas[3].

1644 m. prie Vilniaus gatvės stovėjo nebaigta statyti vienanavė bebokštė dominikonų bažnyčia, tituluota Šv. Kazimiero vardu. 1645 m. minimas drožėjas Anusas, kūręs didįjį ir Šv. Kazimiero altorius[4], dailininkas Pileckis, nutapęs šv. Jacinto, šv. Vincento Ferero paveikslus, taip pat įsigyti vargonai[5]. Vilniaus vyskupas Jurgis Tiškevičius 1653 m. liepos 14 d. jau leido bažnyčioje aukoti šv. Mišias[6]. Galutinai bažnyčia buvo baigta statyti po XVII a. vidurio Rusijos okupacijos – turėjo du bokštus ir barokines formas, pagal kurias ją buvo galima priskirti Vilniaus baroko architektūrinei mokyklai. XIX a. vizitacijose teigiama, kad statyba baigta 1678 m.[7]. Pažaislio architektas Pietro Putini rūpinosi šios bažnyčios barokiniu interjeru. Buvo sukurti septyni mūriniai marmuru puošti prabangūs altoriai. 1700 m. birželio 30 d. Vilniaus vyskupas Konstantinas Kazimieras Bžostovskis pašventino bažnyčią, suteikdamas Dievo Kūno, Šv. Kazimiero, Šv. Dominyko ir Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų titulą. XVII a. pabaigoje baigtas statyti mūrinis vienuolynas, sujungtas su bažnyčia[8]. Tai buvo pirmasis barokinis bažnyčios ir vienuolyno statinių kompleksas Kaune, labai puošnus ir tuo metu modernus, išsiskyręs iš visos, labiau gotikinės, senojo miesto architektūros.

1678 m. Gardino seime buvo patvirtinti visi ligtoliniai užrašymai Kauno dominikonų vienuolynui, pradedant D. Narkevičiaus fundacija, amžiams atleidžiant nuo visokių mokesčių miestui ir valstybei[9].

Kauno dominikonų bažnyčioje veikė Švč. Mergelės Marijos Rožinio ir Angelų Sargų brolijos. Į Rožinio brolijos knygą kauniečiai įsirašydavo ne tik tuo metu viešajame gyvenime išplitusia lenkų, bet ir lietuvių kalbomis [10]. Kurį laiką Kauno dominikonų vienuolyne gyveno pirmosios lietuviškosios katalikiškosios maldaknygės „Rožančius Švenčiausios Marijos Panos“ (išspausdinta 1681 m.) autorius Jurgis Kasakauskas.

Dominikonų vienuoliai globojo Kauno benediktinių vienuolyną, dažnai būdami jų kapelionais, pamokslininkais ir nuodėmklausiais, patarnavo rokitų špitolėje.

Nors 1812 m. būtent Dievo Kūno bažnyčioje buvo aukojamos šv. Mišios ir vyko Lietuvos prisijungimo prie Varšuvos kunigaikštystės šventė, Napoleonmečiu bažnyčia prarado visą medinę įrangą: suolus, klauptus, medines altorių dalis, vargonus, tačiau išliko, nors ir nukentėjusi, biblioteka. Vienuolyne buvo įrengta karo ligoninė, o bažnyčioje – grūdų sandėlis. Po karo baisumų bažnyčios įranga pamažu atstatyta, atkurti septyni mūriniai altoriai. 1817 m. ir 1820 m. vizitacijos byloja, kad Didžiajame altoriuje kabojo senas Paskutinės Vakarienės paveikslas. Kairėje pusėje stovėjo marmuru papuoštas Švč. Jėzaus Vardo altorius, jame – Jėzaus paveikslas, kuriame jis vaizduojamas apgaubtas spindulių auros ir vilkintis sidabro ir paauksuotus drabužius. Jėzus dešinėje rankoje laikė rutulį (pasaulio simbolį), o kairėje – kryžių (tikėjimo simbolį), padengtą sidabru. Viršutinėje altoriaus dalyje kabojo šv. Kotrynos Sienietės paveikslas. Trečiasis altorius, puoštas marmuru, buvo įrengtas kairėje bažnyčios pusėje Šv. Dominyko koplyčioje. Joje buvo reprezentacinis šv. Dominyko paveikslas, gipsinės šv. Pranciškaus Asyžiečio ir šv. Ignaco Lojolos skulptūros. Koplyčios šone buvo ketvirtasis Šv. Vincento Ferero altorius su šv. Vincento Ferero paveikslu. Dešinėje bažnyčios pusėje įrengtame Švč. Mergelės Marijos Rožinio altoriuje buvo tapytas ir sidabru dengtas šio siužeto paveikslas, o viršuje patalpintas šv. Rožės Limietės paveikslas.  Dešiniojoje bažnyčios koplyčioje buvo du Šv. Jokūbo ir Šv. Tomo Akviniečio altoriai, 1817 m. dar nebaigti įrengti, o užbaigti 1820 m. Vienuolyne 1817‑1820 m. gyveno 4 vienuoliai[11], 1830 m. jų buvo jau 7. Bažnyčioje tuo metu įrengti nauji 16 balsų vargonai[12].

1845 m. bažnyčia ir vienuolynas buvo uždaryti, keli dominikonai kurį laiką dar gyveno prie benediktinių vienuolyno. Seserys jiems atidavė savo oficiną ir suteikė išlaikymą, kad galėtų joms tarnauti kapelionais bei nuodėmklausiais. Dievo Kūno bažnyčia stovėjo apleista, buvo paversta sandėliu, o vienuolyno pastatuose įsikūrė kalėjimas, vėliau gimnazija. 1865 m. buvo nuspręsta bažnyčią paversti cerkve, buvo nugriauti jos bokštai ir pastatytas svogūno formos kupolas, pertvarkymai baigti 1868 m.

1919 m. šventovę sugrąžinus katalikams, buvo nugriautas stačiatikiškas kupolas, tačiau barokiniai bokštai neatstatyti. Atšventintai bažnyčiai suteiktas Švč. Sakramento titulas, naudota studentų ir dėstytojų religinėms reikmėms[13]. 1933 m. fasade sukurta Juozo Mikėno ir Boleslovo Motūzos akmeninė Jėzaus Kristaus mozaika. 1949 m. bažnyčia uždaryta, 1963 m. paversta kino sale, visas vidaus interjeras sunaikintas. Po 1990 m. bažnyčia grąžinta tikintiesiems, tarnauja studentams kaip koplyčia[14].

Vaida Kamuntavičienė

 


[1] Varsackytė, R. Kauno miesto ir bažnyčios kultūrų sąveikia XVI a. pabaigoje-XVIII a. pabaigoje. Daktaro disertacija. Kaunas, 2006, p. 73.

[2] Ibid., p. 66.

[3] S. A. Bialozoraitės raštas, [1646 06 20], MAB, f. 273-3815.

[4] Kiaupa, Z. Kauno istorija. Vilnius: Versus Aureus, 2012, t. 1, p. 329.

[5] Petkus, V. Dominikonai Lietuvos kultūroje. Vilnius, 2004, p. 343.

[6] Varsackytė, R., op. cit., p. 66-67.

[7] Kauno dominikonų vienuolyno vizitacija, 1830 m., Lietuvos valstybės istorijos archyvas (toliau – LVIA), f. 694-1-3776, l. 117.

[8] Varsackytė, R., op. cit., p. 182.

[9] Volumina legum, Petersburg, 1859, t. 5, s. 310.

[10] Varsackytė, R., op. cit., p. 92.

[11] Kauno dominikonų vienuolyno vizitacija, 1817 m., LVIA, f. 694-1-3662, l. 31rv, 35v-36; LVIA, f. 694-1-3660, l. 34rv, 38v; Kauno dominikonų vienuolyno vizitacija, 1820 07 31, LVIA, f. 694-1-3669, l. 246rv.

[12] Kauno dominikonų vienuolyno vizitacija, 1830 m., op. cit.,  l. 126v.

[13] Petkus V., op. cit.,  p. 351.

[14] Almonaitis, V., Almonaitienė, J. Kauno senamiestis. Mažasis keliautojo žinynas. Kaunas, 2012, p. 95.

 


Susideda iš
Kauno Dievo Kūno bažnyčia ir dominikonų vienuolyno architektūrinė raida (Išlikęs, k.k.v.r. 1158) (0)
Adresas: Kauno m. sav., Kauno m., Vilniaus g. 31
Dominikonų valda yra rytinėje senamiesčio dalyje ir apima visą kvartalą. Tai gana erdvus sklypas, ribojamas miesto gatvių, o šiaurės pusėje pereinantis į aikštę. Būtent šioje vietoje ilgą laiką buvo nedidelė drėgna dauba, vadinta ežerėliu, kur buvo vežamos ir verčiamos miestiečių buitinės atliekos[1]...
Architektūros tipas: Profesionalus
Metai: 1639 - 1700
Etninis regionas: Nenurodyta
Regionas: Kaunas
Laikotarpis: LDK
Architektūros šakos: Statinių kompleksas, Vienuolynas, Sakraliniai, Bažnyčia
Medžiagos: Mūras (plytų)
Nuotraukos: 0
Mokslo darbų: 0
Susideda iš 0 objekto(-ų)