Banko tarnautojų gyvenamasis namas Kaune (Išlikęs, k.k.v.r. 20748) (0)
Adresas: Kauno m. sav., Kauno m., V. Putvinskio g. 38
Architektūros tipas: Profesionalus
Architektai: Aleksandras Gordevičius
Stiliai: Istorizmas
Metai: 1925
Etninis regionas: Nenurodyta
Regionas: Kaunas
Laikotarpis: Pirmoji Respublika
Architektūros šakos: Gyvenamieji, Statinys, Architektūra, Daugiabutis
Medžiagos: Mūras (plytų)
Nuotraukos: 16
Mokslo darbų: 0
Susideda iš 0 objekto(-ų)
Reikšminiai žodžiai: Aleksandras Gordevičius, Daugiaaukščiai namai, Daugiabutis gyvenamasis namas, Istorizmo stilius, Lietuvos bankas, Miesto kultūra, Nusikaltimai
Teritorijos: Banko tarnautojų namas Kaune, V. Putvinskio g. 38, Kauno naujamiestis, V. Putvinskio g. Kaune

Lietuvos banko tarnautojams suprojektuotas gyvenamasis namas – vienas didžiausių bei prabangiausių ankstyvojo tarpukario nuomojamųjų namų. Čia buvo ne tik butai, tačiau ir salė bei atskiri svečių kambariai[1]. Eklektiškos istorizmo stilistikos statinys buvo vienas pirmųjų, nuo kurių pradėjo formuotis prestižinė tarpukario sostinės gatvė. Apytuštėje naujamiesčio dalyje iškilęs pastatas pasižymėjo monumantalia, tarsi didmiesčiui skirta architektūra. Prabangą ir aplinkos mastelio nepaisymą rodo ne tik reprezentacinis V. Putvinskio gatvės fasadas, bet ir vidinis pastato kiemas. Itin puošnius fasadus čia papildo per du aukštus iškilęs arkinis praėjimas, kuris, deja, niekur neveda – atsiremia tiesiai į šlaitą.

Banko tarnautojams skirtame name gyvenimas buvo gana griežtai reglamentuotas, prižiūrimas banko atstovo, kuris, pastebėjęs vienokius ar kitokius nesklandumus, apie juos išsamiai raportuodavo vadovybei. Vis dėlto, nors akylasis prižiūrėtojas netrukdavo susekti netgi name neregistruotą vaiką, šiek tiek praskleidę šio daugiabučio kasdienybės šydą pamatytume, kad palaikyti tvarką čia nebuvo taip jau lengva. Bene gyviausias personažas – kūrikas Kondraška, akivaizdžiai spjovęs į bet kokias galiojančias namo taisykles. Banko atstovui telikdavo konstatuoti, kad „apart savos šeimynos (8 žmonių) nuolat pas jį nakvoja pašaliniai asmenys, būk jo žmonos giminės. Deginama daug šviesos (5 lempelės), 2 kamb., virtuvėje, koridoriuje ir sandėliukyje, nes dažnai lankosi tenai gyventojų tarnaitės, o ypač jauni vyrukai, ir kartkartėmis elgiasi labai triukšmingai. Pavyzdžiui, pradžioje spalių keliolika asmenų, jų tarpe du kareiviškais rūbais, vaikščiojo laiptais skambindami į butus, paskui toji visa kompanija susibūrė ant plokščio stogo.” [2]

Negana linksmo gyvenimo būdo, kūrikas Kondraška daugiabutyje buvo įgudęs laikyti kiaules ir į savo „verslą“ savotiškai įtraukęs namo gyventojus: “Per ištisas dienas jo vaikai vaikštinėja po butus rinkdami virtuvių atmatas šėrimui savo kiaulių. Nors buvo uždrausta tai daryti, bet į tą uždraudimą nekreipia dėmesio. Surinktos daugybė atmatų statinėje bei kibiruose laikomos diena iš dienos jo sandėliukyje. Pūvančių atmatų nepakenčiams oras ne tik kad jaučiamas ir kitų gyventojų sandėliuose, bet toji smarvė prasiskverbia laiptais aukštyn net į butus. Buvo reikalauta, kad Kondraška savo butą, o ypač virtuvę, laikytų tvarkoje ir neruoštų joje kiaulėms šėrimo, tačiau jo virtuvėje nuolatos pilna nešvarumų. Kiaulės laikomos kurtai kitoje vietoje, bet kad jas pašerti visuomet atsitraukia nuo kūrenimo krosnių.“ Prabėgus keliems mėnesiams situacija nepasikeitė – vėl teko raportuoti apie „nepakenčiamą kvapą I korpuso juoduose laiptuose, kuris pareina iš sklepo. Kvapo neprašalinus galų gale priseis pakviesti sanitarijos gydytojas“.

Neramaus būdo Pečkuriui ne kartą teko įsivelti ir į smulkias kriminalines istorijas. Antai 1927 metų kovo 23 dieną namo gyventoja Kalinauskienė savo sandėlyje pasigedo šešių butelių „konfitūro, bei 3 ar 4 butelių vyno ir krupnyko“. Kadangi „pakabinamoji spyna buvo atrakinta ir po vagystės užrakinta“, dėl šio įvykio buvo apkaltinta tarnaitė, kurią toji pati Kalinauskienė prieš kurį laiką buvo pasamdžiusi. Kaip rašo uolusis banko atstovas, „per porą dienų pareikalavus nuo jos paso prirašyti, pasirodė, kad paso neturi, gi paaiškėjo, kad pasas buvo policijoje ir ta moteriškė policijos buvo ieškoma, kaipo vagilka. Gi ta moteriškė nakvoja, tur būt tebesislepiant nuo policijos, pas pečkurį“. Kitą rytą kūriko bulvių statinėje nei iš šio, nei iš to atsirado indų ryšulys, banko prižiūrėtojui sukėlęs dar vieną galvos skausmą: “Šiandiena iš ryto 7 val. užėjus į katilinę man technikas Valius pranešė, kad pečkurys Kondraška atradęs savo sandėlyje, statinėje su bulvėmis, surištas į baltą skarelę 6 lėkštes, 2 emal. puodukus ir 6 aliuminius šaukštelius. Paklausus Valiui, kur tas ryšulys, Kondraška atsakė, kad pas jį bute. Lėkštės atrodo paprastos, kurios vartojamos valgyklose II-III rūšies. Matomai paimtos po valgio, neišplautos. Jei niekas neatsišauks, perduosiu kriminalinei policijai. Ten galės išsiaiškinti ir tuo būdu bus galas smulkioms vagystėms namuose.

Sunku pasakyti, kaip baigėsi kūriko Kondraškos nuotykiai bankininkų name, tačiau nors būta įvairių istorijų bei gana paviršutiniško požiūrio į darbą (ne kartą skųstasi, kad katiluose nepalaikoma tinkama temperatūra), kūrikas čia išbuvo bent keletą šildymo sezonų. Tad ši istorija greičiausiai autentiškai liudija ne retą išimtį, bet būdingą to meto miestietiško gyvenimo aplinką.

Vaidas Petrulis



[1] Kauno architektūra. Vilnius: Mokslas, 1991, p. 191.

[2] Čia ir kitur iš: Lietuvos Banko statybos darbų eiga. LCVA, f. 755, ap. 2, b. 168.