Akcinę bendrovę „Drobė” 1920 m. įkūrė grupė Amerikos lietuvių, siekiant „sudėjus kapitalą gaminti lietuvių kareiviams autus“[1].

Žemuosiuose Šančiuose esančiame sklype dar Pirmojo pasaulinio karo metais veikė vokiečių šiaudų miltų dibtuvė, kurią bendrovei rekonstravus, įrengtas vilnų karšimo, vėlimo, audimo, dažymo, pūkų kėlimo ir glaistymo fabrikas.

„Drobės” savininkai supirkinėjo vietinę žaliavą, ūkininkams pristačiusiais fabrikui vilną, mainydavo ją į audinius. Tokiu būdu bendrovė per metus supirkdavo apie 3 mln. kg vietinės vilnos. Panašiu tempu vyko ir produkto gamyba. Darbininkams keičiantis kas 8 valandas karšimo ir verpimo skyrius veikė ištisą parą. Ilgainiui fabrikas plėtėsi, buvo statomi nauji korpusai ir elektrinė. Įdomu tai, jog ji elektra galėjo aprūpinti visus Šančius.

Panašiai kaip „Cotton” fabrike, vietinius specialistus apmokyti dirbti su audimo staklėmis ir kitais įrengimais buvo kviečiami meistrai iš užsienio, vėliau patirtį kitiems perduodavo jau lietuvių meistrai. Didžiausią „Drobės„ produkcijos dalį sudarę vilnoniai įvairaus storio audiniai, buvo gerokai pigesni už įvežtinius, todėl tapo ypač populiarūs vidaus rinkoje.

Iki 1936 m. fabrike buvo pastatyta 20.000 kv.m. patalpų, kuriose dirbo 600 žmonių ir veilė 58 staklės. Kaip rašoma tarpukario spaudoje, įmonė tuo metu galėjo pagaminti iki 1600 skirtingų rūšių medžiagų[2]. „Drobėje” pagal užsakymus gaminami uniforminiai audiniai kariams, muitininkams, pasieniečiams, šauliams.

Paskutinį kartą tarpukariu fabrikas praplėstas 1939 m., pristatytas trijų aukštų korpusas pagal inž. V. Klimavičiaus projektą. Didžiausia vilnonių audinių gamykla to meto Lietuvoje buvo iliustratyviausias savos produkcijos populiarinimo pavyzdys. 1936 m. Laisvės alėjojos pastate nr. 57, bendrovė atidarė firminę medžiagų ir drabužių parduotuvę su siuvykla.

Raimonda Rickevičienė