Bernardinų vienuolyno architektūra ir statyba (Išlikęs, k.k.v.r. 22350) (0)
Adresas: Kauno m. sav., Kauno m., Papilio g. 7
Architektūros tipas: Profesionalus
Etninis regionas: Nenurodyta
Regionas: Kaunas
Laikotarpis: LDK
Architektūros šakos: Architektūra, Statinių kompleksas, Sakralinis
Medžiagos: Mūras (plytų)
Nuotraukos: 11
Mokslo darbų: 0
Susideda iš 0 objekto(-ų)
Reikšminiai žodžiai: Bernardinai, Kauno bernardinų vienuolynas ir Šv. Jurgio bažnyčia, Kauno senamiesčio architektūra, Vienuolynai
Teritorijos: Kauno senamiestis, Kauno Šv. Jurgio Kankinio bažnyčia ir bernardinų vienuolynas

1471 m. bernardinai savo nuosavybėn gavo gražiausią žemės sklypą Kaune su buvusio Sūdvajaus dvaro pastatais. Dovanojimo rašte rašoma, kad Stanislovas Sūdvajaitis dovanoja savo nuosavą niekam nepriklausomą ir laisvą dvarą, jam paveldėjimo teise priklausantį, kartu su sodu šalia švento Pranciškaus observantų ordino mažiesiems broliams statytis vienuolyną ir amžiniems laikams įsikurti. Rašte nurodyta tiksli dvaro situacija: „šalia pilies prie griovio, nuo griovio iki pat Nemuno upės vandens, ir nuo minėto vandens iki pat gatvės, kuri skiria minėtą dvarą nuo miesto“.[1]

Dėl pavasarinių potvynių visi pastatai sklype grupavosi rytinėje dalyje ant aukštesnės terasos. Matyt Nemuno ir Neries vandens pakilimas buvo dažnas ir įprastas reiškinys, nes Makovskio graviūroje laivai išrikiuoti prie pat vakarinio bažnyčios fasado, nors iš tiesų čia buvo bernardinų sodo ir daržų teritorija. Vienuolyno[2] ir miesto žemes skyrė tik siauras Bernardinų skersgatvis, kurio vakarinė kraštinė sutapo su vienuolyno rytine siena. Būtent ši ypatybė sąlygojo rytinio fasado struktūrą – pirmasis aukštas suformuotas kaip apsauginė siena. Jame įrengti tik keli langai su aukštai iškeltomis palangėmis, kad joks žmogus negalėtų pamatyti, kas dedasi viduje. Kiemo fasadai, atskirti nuo miesto mūrine tvora, daug atviresni. Pirmojo aukšto patalpos šviesios su erdviais aukštais langais. Pietinio fligelio vakarinis fasadas papuoštas laiptuotu frontonu, skirtu Nemunu atplaukiančių Kauno svečių pasigėrėjimui.

Vienuolyno pastatas plane yra „U“ raidės formos, sudarytas iš trijų fligelių: rytinio, pietinio ir vakarinio. Šiaurinėje pusėje vienuolyno rytinį ir vakarinį korpusus sujungia bažnyčia. Taip suformuojamas uždaras vidaus kiemelis. Pastatas dviejų aukštų. Pirmajame įrengtos bendro naudojimo patalpos: vidaus kiemelį iš visų pusių supa koridorius, rytiniame korpuse buvo įrengta žieminė ir vasarinė zakristijos, gvardiono celė, pietiniame – svečių priėmimo kambariai, refektorius, vakariniame – virtuvė. Antrajame aukšte gyvenamieji vienuolių kambariai – celės. Pietinio fasado centre buvo dabar jau nebeišlikęs laiptinės priestatas, jungęs rūsio, pirmo ir antro aukšto patalpas. Apie šio priestato architektūrinę išraišką duomenų nėra, tačiau jo tūris nesunkiai atsekamas pagal sienoje išlikusius štrabus, laiptų pakopas, kieme – pamatų fragmentus.

Architektūrinių tyrimų metu nustatyta, jog vienuolyno statyba prasidėjo nuo arčiausiai presbiterijos esančio korpuso. Pačioje pradžioje čia stovėjo atskiras namelis, kuriame statybos metu broliai gyveno ir meldėsi. Vėliau šis statinys buvo inkorporuotas į rytinį vienuolyno korpusą. Antroji vienuolyno dalis – pietinis fligelis, kurio vakarinis fasadas po buvusiu laiptuotu frontonu turi savarankišką ir išbaigtą kompoziciją. Trečioji dalis – vakarinis fligelis. Visi trys korpusai statybos metu sujungti į vientisą pastatą.

XVII a. pirmoje pusėje ansamblį nuniokojo net trys dideli gaisrai. Jų metu degė medinės sijinės perdangos, stogas, nukentėjo interjeras. Atstatytas vienuolyno pastatas išlaikė savo pirminę struktūrą, bet, apsisaugant nuo galimų gaisrų, visose patalpose vietoje medinių perdangų buvo sumūryti skliautai. Mūrijant skliautus pirmojo aukšto patalpose buvo sužemintos langų angos, todėl dabar išlikę pirmojo aukšto langai turi po dvi sąramas: pusapvalę XV a. ir segmentinę XVII a.

Antrojo aukšto celių langeliai išsaugojo pirminę formą. Natūros tyrimų metu buvo atrasti pavieniai buvusių langelių angokraščių, sąramų fragmentai. Visose celėse rastos langų nišos, todėl pagal išlikusius angokraščių pėdsakus nišose buvo galima tiksliai atkurti buvusių langų angas. Reikėtų paminėti, kad rytinio ir pietinio korpusų celių langeliai buvo su smailiaarkėmis sąramomis, o vakarinio – su pusapvalėmis, suformuotomis stačiakampėse nišose.

2009 m. restauravimo metu, ardant XIX a. užmūrytas pirmojo aukšto koridoriaus langų angas, rasti buvusių masverkų pėdsakai. Kaune tai ko gero pirmasis atvejis, kai masverkai rasti ne bažnyčios, bet  gyvenamosios paskirties pastato languose.

Apie pirminį stogo vaizdą, antro aukšto karnizus jokių žinių nėra. Po XVII a. gaisrų buvo sukonstruotas naujas aukštas valminis stogas. Jo šlaito atspaudas yra išlikęs ant bažnyčios sienos, vakariniame korpuse. Kaip atrodė stogas, galima pamatyti XIX a. vidurio fasadų brėžiniuose, graviūrose ir XX a. pradžios nuotraukose. Jose taip pat matomas dar tebestovintis aukštas ažūrinis virenės kaminas, kuris buvo nuardytas, statant trečiąjį aukštą.

XIX a. viduryje, po 1812 m. karo, taip ir neatsigavęs vienuolynas buvo uždarytas. 1864 m. į jį iš Varnių atkelta Kunigų seminarija. Vienuolyno pastatas rekonstruotas. Skirtingo dydžio ir formos langai suvienodinti, suformuojant tipines stačiakampes angas. Fasadai nutinkuoti, paslepiant visas buvusias nišas. Vidaus kiemelyje nugriauta prie bažnyčios sienos stovėjusi dviaukštė galerija. Vietoje jos pastatytas pusę kiemelio užimantis auditorijų korpusas. Rytiniame korpuse įrengta vidinė laiptinė, šalia jos iš pietinio fasado perkeltas centrinis įėjimas.

XX a. pradžioje seminarijai pradėjo trūkti patalpų, todėl pagal architekto Felikso Vizbaro projektą ant dviaukščio vienuolyno užstatytas trečiasis aukštas. Jis visas buvo skirtas auditorijoms. Ant kiekvieno korpuso suprojektuoti neobarokiniai frontonėliai. Įrengtos dar dvi laiptinės į trečiąjį aukštą: viena vakariniame korpuse, išardant pusę skliauto buvusioje virtuvės pagalbinėje patalpoje, antroji – pietinio ir vakarinio korpusų susijungimo vietoje, išardant pirmojo aukšto koridoriaus skliautus ir panaikinant antrojo aukšto celę.

Po antrojo pasaulinio karo, vienuolyne įsikūrus P. Mažylio medicinos mokyklai, didelių pasikeitimų neįvyko. Didžiausi darbai vyko vidiniame kiemelyje. XIX a. priestate buvo išardyta perdanga, dviejų aukštų erdvėje įrengta sporto salė, o auditorijoms pastatytas dar vienas aukštas trečiojo aukšto lygyje. 1995 m. vienuolyno pastatas grąžintas bernardinams. Prasidėjo ir tebevyksta vienuolyno atkūrimo darbai.

Asta Prikockienė



[1] J. Oksas, Kauno senamiesčio III kvartalas. Istoriniai tyrimai. Kaunas: Paminklų konservavimo institutas, 1982, p. 10-11.

[2] Tekstas parengtas pagal 1983‑2013 m. vykdytų architektūrinių tyrimų duomenis.