Bernardinų Šv. Jurgio Kankinio bažnyčios architektūra (Išlikęs, k.k.v.r. 22349) (0)
Adresas: Kauno m. sav., Kauno m., Papilio g. 7
Architektūros tipas: Profesionalus
Stiliai: Barokas, Gotika
Etninis regionas: Nenurodyta
Regionas: Kaunas
Laikotarpis: LDK
Architektūros šakos: Architektūra, Sakraliniai, Bažnyčia
Medžiagos: Mūras (plytų)
Nuotraukos: 1
Mokslo darbų: 0
Susideda iš 0 objekto(-ų)
Reikšminiai žodžiai: Bernardinai, Kauno bernardinų vienuolynas ir Šv. Jurgio bažnyčia, Kauno senamiesčio architektūra
Teritorijos: Kauno senamiestis, Kauno Šv. Jurgio Kankinio bažnyčia ir bernardinų vienuolynas

Šv. Jurgio Kankinio bažnyčia[1] ir bernardinų vienuolynas – vieni seniausių mūrinių pastatų Kaune. Iškilę XV a. pabaigoje, iki šiol turi išlikusius, matomus ir atpažįstamus to laikotarpio bruožus. Bažnyčia, tradiciškai orientuota rytų vakarų kryptimi, užėmė pačią plačiausią sklypo statybinės teritorijos dalį šiauriniame pakraštyje ant pilies fosos krašto. Pietinėje bažnyčios pusėje buvo išmūryti dviaukščio vienuolyno korpusai, plane išdėstyti U raide ir kartu su bažnyčia suformuojantys uždarą vidaus kiemelį.

Tai buvo antrasis pagal rangą Lietuvos bernardinų ansamblis, statytas kartu su Vilniaus bernardinų vienuolyno pastatais. Tas pats ordinas, tie patys statybos metai, ta pati planinė ansamblio struktūra lyg ir turėjo suformuoti analogišką urbanistinį sprendimą. Tačiau skirtinga padėtis miesto atžvilgiu koregavo ir visiškai kitaip išdėstė ansamblių architektūrinius akcentus. XV-XVI a. visos bažnyčios buvo statomos griežtai laikantis vakarų rytų ašies – rytuose presbiterija su centriniu altoriumi, vakaruose – centrinis portalas. Vilniuje ši orientacija buvo labai palanki – centrinis portalas žvelgė tiesiai į miesto pusę. Kaune – atvirkščiai, bažnyčia turėjo nusisukti nuo viso miesto.

Palyginus šiuos du ansamblius, visiškai akivaizdžiai matosi, kad net ir laikantis griežtų kanonų, gotikinė architektūra meistriškai pritaikyta prie aplinkos. Ypač tai išryškėja artimo ir tolimo plano santykyje. Iš miesto pusės, Kauno bernardinų ansamblis niekada neformavo tolimų perspektyvų. Todėl šioje pusėje visi architektūriniai akcentai sudėlioti taip, kad būtų matomi iš arti. Pirmiausiai tai lengvų formų grakšti išraiškinga presbiterija, kurios sienose beveik nėra lygios plokštumos – ją dalina aukšti langai kalkėmis balintų profiliuotų plytų angokraščiais, netradiciniai kontraforsai, peraugantys į atskirai stovinčias kolonas, kurios tik viršuje susijungia su pastatu. Iki šiol egzistuoja hipotezė, kad iki didžiųjų gaisrų kolonų viršus buvo papuoštas virš karnizo iškylančiais pinakliais.

Mažiau matomas už presbiterijos esantis bažnyčios tūris tokia išskirtine puošyba nepasižymėjo. Daugiausiai dėmesio čia skirta žmonių reikmėms naudojamoms detalėms – įėjimo portalams. Įspūdingiausi buvo jų angokraščiai, išryškinti sudėtingo profilio plytų eilėmis ir dažyti kalkėmis.

Visai kitaip spręsti iš tolimų apžvalgos taškų matomi ansamblio tūriai. T. Makovskio graviūroje, darytoje apie 1600 metus, aiškiai matosi du laiptuoti frontonai – vienas virš bažnyčios, kitas virš vienuolyno vakarinės sienos. Statybos metu visa Nemuno ir Neries santaka, į kurią orientuotas vakarinis fasadas, priklausė bernardinams. Čia buvo jų daržai ir pavasarį užliejamos pievos. Todėl lyg ir nebuvo jokios prasmės mūryti frontonus, kurie būdami šioje pusėje miesto gyvenime paprasčiausiai negalėjo dalyvauti. Tačiau iš vakarų bažnyčia ir vienuolynas buvo iš toli labai gerai matomi visiems į Kauną Nemunu atplaukiantiems pirkliams. Todėl didžiulis išraiškingo silueto pastatas šalia pilies ilgą laiką pirmas pasitikdavo miesto svečius ir nesikuklindamas deklaruodavo savo svarbą Kauno gyvenime.

Analizuojant vienuolyno ir bažnyčios pastatus, kaip vieno ansamblio elementus, reikia pažymėti, kad daugiau nei keturis šimtus metų svarbiausiu viso bernardinų komplekso akcentu buvo bažnyčia. Panaikinus vienuolyną, šis statusas pradėjo keistis. Pirmiausiai XIX a. antroje pusėje vientisas ansamblis buvo padalintas į du stilistiškai visiškai skirtingus pastatus: gotikinę‑renesansinę raudonų plytų bažnyčią ir nutinkuotą, nebeturintį jokių stiliaus atpažinimo ženklų, vienuolyną.

Atskyrus pastatų funkcijas, daug kas pasikeitė ir ansamblio viduje. Šv. Jurgio bažnyčia buvo statoma kaip vienuolyno bažnyčia, todėl, kol konvente gyveno broliai, bendroje vienuolyno ir bažnyčios sienoje buvo ne viena įvairios paskirties anga ar patalpa. Vienuolyno pirmo aukšto koridorius abiejose pusėse baigėsi durimis: rytiniame koridoriuje buvo durys į presbiteriją, vakariniame – durys į pagrindinę bažnyčios erdvę. Rytinio korpuso, presbiterijos ir pagrindinio bažnyčios tūrio susidūrimo vietoje įrengta vienintelė laiptinė į pastogę. XV-XVI a., iki XVII a. gaisrų, bažnyčios pietinėje sienoje buvo įrengtos šešios klausyklos ir sakykla. Į šias patalpėles buvo patenkama iš vidaus kiemelyje stovėjusios galerijos. Pastačius choro balkoną, jam pasiekti pietinės bažnyčios sienos vakarinėje dalyje įrengta laiptinė. Antro aukšto lygyje rasti keleto buvusių angų fragmentai. Jos panaikintos užmūrijus bažnyčios langų apačią ir nutapius Kryžiaus kelio stotis.

Bažnyčios ir vienuolyno ansambliškumas visiškai sunaikintas 1924 m., ant vienuolyno užstačius trečiąjį aukštą. Atrodė, kad vienas šalia kito stovi du tarpusavyje nieko bendro nebeturintys statiniai. Visiškai skirtinga tapo ne tik abiejų pastatų architektūros stilistika, pakito ir tūrių kompozicija. Trečiasis aukštas sumenkino iki tol dominavusį bažnyčios tūrį, o neobarokiniai frontonėliai pastatui šalia bažnyčios suteikė nebe vienuolyno, bet priemiesčio dvarelio įvaizdį.

Asta Prikockienė

 


[1] Tekstas parengtas pagal 1983 – 2013 m. vykdytų architektūrinių tyrimų duomenis.