Kauno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia ir pranciškonų vienuolynas (Išlikęs, k.k.v.r. 825) (0)
Adresas: Kauno m. sav., Kauno m., Aleksoto g. 3
Architektūros tipas: Profesionalus
Etninis regionas: Nenurodyta
Regionas: Kaunas
Laikotarpis: LDK
Architektūros šakos: Sakraliniai, Vienuolynas, Bažnyčia
Nuotraukos: 0
Mokslo darbų: 0
Susideda iš 2 objekto(-ų)
Teritorijos: Kauno senamiestis, Kauno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčia

Tradiciškai ši bažnyčia laikoma seniausia Kaune ir vadinama Vytauto bažnyčia, nes jos fundatoriumi manoma buvus LDK didįjį kunigaikštį Vytautą. Niekas nežino, kada ta fundacija įvyko – istoriografijoje galima sutikti 1400 m., 1409 m.[1] ar 1430 m. datas. „Lietuvos istorijoje“ A. Vijūkas-Kojalavičius apie 1400 m. rašo, kad „Vytautas, sugrįžęs į Lietuvą, panoro pareikšti padėką gerajam Viešpačiui Dievui už neseniai patirtą malonę, leidusią jam sveikam ir gyvam pasprukti iš nelemtojo praėjusių metų [Vorsklos] mūšio, todėl pastatė šv. Pranciškaus ordino vienuoliams iš pradžių Kaune, o vėliau Ašmenoje bažnyčią bei vienuolyną ir dosniai juos apdovanojo.“[2] Kitoje knygoje „Įvairenybės apie Bažnyčios būklę Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“ tas pats A. Vijūkas-Kojalavičius teigia, kad Kaune pranciškonus Vytautas fundavo 1440 m.[3] Tačiau Vytautas mirė 1430 m., taigi čia įsivėlusi korektūros klaida.

Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia buvo išmūryta iš raudonų plytų gotikos stiliumi, kiek vėliau virš vakarinio fasado iškeltas bokštas. Ši bažnyčia vienintelė Lietuvoje turi gotikinį lotyniško kryžiaus planą ir tris navas. Interjerą puošia iki šių dienų presbiterijoje išlikę žvaigždiniai skliautai[4].

Pranciškonai Lietuvoje žinomi nuo Mindaugo ir Gedimino laikų. Šv. Pranciškaus Asyžiečio įkurto elgetaujančio ordino nariai siekė gyventi neatsiskyrę nuo visuomenės, rūpintis jos apaštalavimu. Pagonybės laikais pranciškonai prisidėjo prie krikščionybės platinimo Lietuvoje, o krikšto metu buvo pirmieji Viešpaties žodžio vertėjai į lietuvių kalbą ir jo skleidėjai naujakrikštams. Gali būti, kad Kauną pranciškonai pasiekė kartu su vokiečių pirkliais. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Kauno pranciškonų vienuolynas paminėtas 1439 m. gruodžio 3 d. Tądien Bazelio susirinkimas leido Kauno pranciškonų vienuolyno gvardijonui ir broliams klausyti išpažinčių, atleisti nuodėmes, teikti sakramentus, laidoti visus atvykėlius (ypač pirklius) iš Prūsijos ir Livonijos, priimti iš jų išmaldą bei dovanas, nepažeidžiant parapinės bažnyčios teisių[5]. Ši pirmoji žinutė liudijo apie Kauno pranciškonų tarptautinį pripažinimą.

Jokių aiškių duomenų apie pranciškonų gyvenimą Kaune nerandama iki pat XVI‑XVII a. sandūros. 1820 m. vizitacijoje teigiama, kad pranciškonai iš Kauno buvo išvyti ir daugiau kaip 260 metų vienuolynas neveikė[6]. Tačiau jau po dešimtmečio, 1830 m. vizitacijoje, teigiama, kad pranciškonų bažnyčioje nuolat po Vytauto fundacijos 1400 m., kaip rašo A. Vijūkas-Kojalavičius, iki pat XVII a. „švedų revoliucijos“ buvo aukojamos šv. Mišios[7].

Gali būti, kad protestantiškosios Reformacijos epochoje (nuo XVI a. trečiojo‑ketvirtojo dešimtmečių) tarp Kauno vokiečių apaštalavusi katalikiška bažnyčia iš tiesų kurį laiką buvo apleista. Tačiau pranciškonams pavyko atsikurti – 1597 m. vienuolyne jau buvo net 8 vienuoliai, veikė Švč. Jėzaus Širdies brolija. Iki 1615 m. buvo įsteigtos dar dvi bažnytinės brolijos: Kristaus Kančios ir Šv. Pranciškaus Raiščio. 1608 m. minima veikusi mokykla ir jos bakalauras Malcheras Gruščinskis[8].

XVII a. pradžioje iš tuometinio valdovo Zigmanto Vazos pranciškonai išgavo privilegijas, kuriomis jis pranciškonų nuosavybe 1601 m. spalio 12 d. patvirtino Fedoriškių valdą Fredoje ir 1603 m. rugsėjo 4 d. Pušaloto valdą Fredoje. Taip pat pranciškonai turėjo kelis mūrinius namus Kaune. 1633 m. liepos 5 d. privilegija Vladislovas Vaza atleido visą pranciškonų jurisdiką Kauno mieste nuo bet kokių mokesčių. LDK kancleris Albrechtas Stanislovas Radvila 1648 m. kovo 30 d. pranciškonams dovanojo pievą Rumšiškių girininkijoje[9]. XVII‑XVIII a. pranciškonų vienuolius įvairiomis dovanomis paremdavo Kauno miestiečiai ir bajorija, įpareigodami vienuolius už juos melstis.

1608 m. pranciškonų bažnyčia pavadinta „gerai įrengta“, o vienuolynas vis dar buvo medinis[10]. Tačiau po gaisrų, XVII a. pirmojoje pusėje, maldos namus teko kelis kartus remontuoti, o labiausiai bažnyčia nuniokota buvo XVII a. viduryje Rusijos okupantų. Po šio karo ji atnaujinta 1669 m. Minsko vaivados Mykolo Jeronimo Ivanausko lėšomis[11]. 1675 m. inventorizacijos duomenimis, dar ne visai buvo pabaigtas gontais dengti bažnyčios bokštas, kuriame kabojo trys varpai. Bažnyčioje buvo 7 altoriai: didysis – Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų, antrasis – Šv. Jono Krikštytojo, trečiasis – stebuklais garsėjęs, Švč. Mergelės Marijos, ketvirtasis – Šv. Pranciškaus (turėjo broliją), penktasis – Kristaus Kančios (jame buvo krucifiksas, turėjo broliją), šeštasis – Kristaus Atsimainymo (turėjo broliją) ir septintasis – Šv. Antano. Pastarasis paveikslas buvo apdovanotas sidabro lelija. Stebuklais garsėjęs Švč. Mergelės Marijos paveikslas buvo puoštas sidabro karūnomis, votyvinėmis plokštelėmis, grandinėlėmis ir kt. Iš viso, su esančiais altoriuose, bažnyčioje kabojo 15 paveikslų. Inventoriaus sąraše paminėti ir chore stovėję seni vargonai. Tuo metu šalia bažnyčios iš šiaurės pusės jau stovėjo ir mūrinis dviaukštis vienuolynas. Prie žemės valdų minimas pranciškonams priklausęs Joteikių palivarkas su 8 valstiečiais ant Dubysos kranto Žemaičių kunigaikštystėje[12].

Po XVIII a. pradžios karo bažnyčia atnaujinta 1712 m. Jono Paškevičiaus lėšomis. 1742 m. gegužės 30 d. bažnyčią konsekravo Vilniaus vyskupas Mykolas Zenkovičius[13]. Pranciškonų bažnyčioje veikė Septynių Švč. Mergelės Marijos Sopulių brolija[14].

Nuo XVII a. pranciškonai turėjo mokyklą, kurioje mokė laisvųjų menų (triviumo)[15]. 1787 m. pranciškonai buvo iš jėzuitų perėmę pavieto mokyklą, joje mokytojavo iki 1806 m.[16] 1782 m. vienuolyne gyveno 7 kunigai vienuoliai[17].

Po 1795 m. paskutiniojo Abiejų Tautų Respublikos padalinimo Užnemunėje liko Fedoriškių ir Pušalto palivarkai Fredoje bei A. S. Radvilos dovanota pieva Rumšiškių girininkijoje. Pranciškonai neteko visų savo žemės valdų[18].

Prieš 1812 m. pranciškonų bažnyčioje buvo 9 altoriai, 12 balsų vargonai ir trys dideli varpai. Tačiau 1812 m. bažnyčią ir vienuolyną siaubingai nuniokojo prancūzai. Vienuolyno pastatas tapo praktiškai nebetinkamas naudojimui, vienuoliai neteko bibliotekos, sudegė visas zakristijoje buvęs vienuolyno archyvas ir visa bažnyčios įranga[19].

1818 m. vienuolyne gyveno tik du vienuoliai, teturėję tik 2,5 margus žemės, ant kurios stovėjo bažnyčia ir vos gyvas vienuolynas[20]. Iki 1817 m. bažnyčia stovėjo tuščia. Pranciškonų gvardijono Jurgio (Grigaliaus) Golickio iniciatyva buvo surinkta lėšų ir 1819 m. suremontuota bažnyčia, įrengti 4 altoriai, vietoje vargonų pastatytas pozityvas. 1820 m. vizitacijoje teigiama, kad vienuolyne gyveno jau trys vienuoliai. Minėti ir bažnyčioje buvę Šv. Antano Paduviečio, Jėzaus su šv. Juozapu bei šv. Ona (Šventosios Šeimos) ir Švč. Mergelės Marijos Aplankymo paveikslai, galbūt jie kabojo naujuose altoriuose. Taip pat paminėtos dvi medinės statulos: Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios bei Jėzaus Nazariečio. Vizitatorius teigė, kad labai reikėjo atstatyti ir įrengti altorių Švč. Mergelės Marijos Nekaltai Pradėtosios koplyčioje[21]. Panašu, kad bažnyčios vidaus įrangos atstatymo darbai vyko ir toliau.

1830 m. vizitacijoje aprašyti penki bažnyčios altoriai. Didysis Nukryžiuotojo Kristaus, kuriame Kristus vaizduojamas su sidabro juosta ant strėnų ir karūna ant galvos. Siena aplink šį altorių buvo optiškai tapyta. Antrasis evangelijos (dešinėje) pusėje buvęs altorius – Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios titulo, kurio siena taip pat optiškai tapyta. Trečiasis evangelijos pusėje, koplyčioje buvęs – Šv. Antano Paduviečio altorius, turėjęs ant lentų tapytą Šv. Antano paveikslą, dengtą sidabro suknia. Viršuje kabojo Jėzaus Šeimos (Šventosios Šeimos) atvaizdas. Ketvirtasis altorius epistolos (kairėje) pusėje savyje talpino ant drobės aliejumi tapytą Šv. Pranciškaus Asyžiečio paveikslą, o viršutinėje dalyje buvo tokia pat technika nutapytas Šv. Jono Krikštytojo paveikslas. Penktasis koplyčios altorius turėjo ant drobės aliejumi tapytą Švč. Mergelės Marijos Nekaltai Pradėtosios paveikslą. Minimi vienuolyne gyvenę keturi vienuoliai[22].

Deja 1845 m. pranciškonų bažnyčia ir vienuolynas buvo uždaryti. 1850‑1853 m. bažnyčia paversta stačiatikių Šv. Nikolajaus soboru. Cerkvė kentėjo nuo potvynių, kelis kartus remontuota. 1870 m. nugriauti vienuolyno pastatai ir jo vietoje pastatyta ligoninė.

1919 m. buvusi pranciškonų bažnyčia grįžo katalikams, kurie pasirūpino jos remontu. Bažnyčioje ypač išaukštintas Vytauto Didžiojo kultas, Juozo Tumo‑Vaižganto iniciatyva bažnyčia imta vadinti Vytautine. 1921 m. presbiterijoje, Didžiojo altoriaus vietoje, Petras Kalpokas nutapė Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų paveikslą, kuriame pavaizdavo Vytautą, duodantį pažadą prie Vorsklos. 1924 m. pastatyti du šoniniai altoriai, bandyti atkurti ankstesnieji jų siužetai. Naujų paveikslų autoriumi buvo Jonas Janulis. Dešiniojoje koplyčioje patalpintas Šv. Pranciškaus Serafimo paveikslas, viršuje užkeltas Švč. Mergelės Marijos Nekaltai Pradėtosios paveikslas. Kairiojoje koplyčioje buvo Šv. Antano Paduviečio paveikslas, o viršutinėje dalyje Šv. Onos paveikslas[23]. 1922‑1949 m. bažnyčią aptarnavo Kaune atsikūrę pranciškonai.

Sovietmečiu pranciškonai buvo vėl išvyti iš bažnyčios, tačiau šventovė veikė. XX a. aštuntojo dešimtmečio pabaigoje‑dešimtojo dešimtmečio pradžioje bažnyčia buvo kapitališkai suremontuota (restauravimui vadovavo Stefanija Čerškutė) – atkurtos buvusios langų ertmės, atstatytas bokštas, pakeisti altoriai[24]. 1992‑1994 m. Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje vėl darbavosi pranciškonai, vėliau persikėlę į Šv. Jurgio bažnyčią.

Vaida Kamuntavičienė

 

 


[1] Kauno pranciškonų vienuolyno vizitacija, 1818 m. Lietuvos valstybės istorijos archyvas (toliau – LVIA), f. 694-1-4014, l. 564.

[2] Vijūkas-Kojelavičius A., Lietuvos istorija. Vilnius, 1989,  D.1, D.2, p. 361.

[3] Kojalavičius-Vijūkas A., Lietuvos istorijos įvairenybės. Vilnius, 2004, D.2, p. 228.

[4] Janonienė R. Kauno buvęs pranciškonų konventualų vienuolynas ir Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčia. Lietuvos vienuolynai. Vilnius: Vadovas, 1998, p. 113.

[5] Bazelio susirinkimo raštas, Bazelis, 1439 12 03 / Kodeks dyplomatyczny katedry i diecezji wileńskiej, wyd. J. Fijałek, W. Semkowicz, Kraków, 1948, t. 1 (1387–1507), s. 179-181, nr. 159.

[6] Kauno pranciškonų vienuolyno vizitacija, 1820 m., LVIA, f. 694-1-3669, l. 260.

[7] Kauno pranciškonų vienuolyno vizitacija, 1830 m., LVIA, f. 694-1-3775, l. 201.

[8] Kiaupa Z. Kauno istorija. Vilnius, 2012, t. 1, p. 327.

[9] Kauno pranciškonų vienuolyno vizitacija, 1820 m., LVIA, f. 694-1-3669, l. 269v‑270.

[10] Kiaupa Z., op. cit., p. 327.

[11] Valančius M. Pastabos pačiam sau. Kaunas, 1996, p. 153.

[12] Kauno pranciškonų bažnyčios ir vienuolyno inventorius, 1675 12 18, Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyrius, F4-36467 (A3862), l. 424r-428v.

[13] Kauno pranciškonų vienuolyno vizitacija, 1830 m., LVIA, f. 694-1-3775, l. 201.

[14] Varsackytė R. Kauno miesto ir bažnyčios kultūrų sąveika XVI a. pabaigoje‑XVIII a. pabaigoje. Daktaro disertacija. Kaunas, 2006, p. 89.

[15] Varsackytė R., op. cit., p. 143.

[16] Valančius M., op. cit.

[17] Jogėla V. Vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio Kauno dekanato vizitacija 1782 m. Vilnius, 2001, p. 47.

[18] Kauno pranciškonų vienuolyno vizitacija, 1820 m., LVIA, f. 694-1-3669, l. 272v.

[19] Kauno pranciškonų vienuolyno vizitacija, 1830 m., LVIA, f. 694-1-3775, l. 202.

[20] Kauno pranciškonų vienuolyno vizitacija, 1818 m., LVIA, f. 694-1-4014, l. 569.

[21] Kauno pranciškonų vienuolyno vizitacija, 1820 m., LVIA, f. 694-1-3669, l. 262, 272.

[22] Kauno pranciškonų vienuolyno vizitacija, 1830 m., LVIA, f. 694-1-3775, l. 201v, 209v.

[23] Kauno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios inventorius, sudarytas J. Tumo-Vaižganto, 1931 m., LVIA, f. 1671-8-329, l. 7, 15.

[24] Janonienė R. Kauno buvęs pranciškonų konventualų vienuolynas ir Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčia. Lietuvos vienuolynai., Vilnius: Vadovas, 1998, p. 112-113; Jankevičienė A., Kauno gotikinės bažnyčios. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gotika: sakralinė architektūra ir dailė. Vilnius, 2002, p. 106; Šinkūnaitė L., Lukšionytė-Tolvaišienė N. Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčia. Kaunas, 2005, p. 20.

 


Susideda iš
Archeologiniai Šv. Mergelės Marijos (Vytauto) bažnyčios ir kapinių tyrimai (k.k.v.r. 825) (0)
Adresas: Kauno m. sav., Kauno m., Aleksoto g. 3
Šv. Mergelės Marijos (Vytauto) bažnyčia ir kapinės įrengtos prie Nemuno. Vytauto bažnyčiai ir aplink ją buvusioms kapinėms skirtas atskiras kvartalas miesto plane, pietrytinėje miesto dalyje prie upės. Jį ribojo dabartinės Santakos gatvės tęsinys. Ši šiaurinė šventoriaus riba šiuo metu labai pakitusi...
Architektūros tipas: Profesionalus
Etninis regionas: Nenurodyta
Regionas: Kaunas
Architektūros šakos: Architektūra, Sakraliniai, Bažnyčia, Kapinynas
Nuotraukos: 0
Mokslo darbų: 0
Susideda iš 0 objekto(-ų)
Kauno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčia (Išlikęs, k.k.v.r. 825) (0)
Adresas: Kauno m. sav., Kauno m., Aleksoto g. 3
Istorija. Daugumos Lietuvos senųjų pastatų praeitį dengia storas dulkių sluoksnis, ant kurio braižomi nauji istorijos kontūrai. Panaši situacija yra ir su Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia, visų vadinama Vytauto bažnyčios vardu. Tik ar tikrai Lietuvos Didysis Kunigaikštis tiesiogiai susijęs...
Architektūros tipas: Profesionalus
Etninis regionas: Nenurodyta
Regionas: Kaunas
Laikotarpis: Iki LDK
Architektūros šakos: Architektūra, Statinys, Sakraliniai, Bažnyčia
Medžiagos: Mūras (plytų)
Nuotraukos: 11
Mokslo darbų: 0
Susideda iš 0 objekto(-ų)