Tai vienas iš kelių seniausių Kauno senamiesčio pastatų (kartu su pirmuoju bernardinų vienuolyno namu ir pastatu Aleksoto g. 10), statytas, manoma, apie XVI vidurį, ir tame pačiame laikotarpyje net kelis kartus rekonstruotas. 1964 m. atliktų architektūrinių tyrimų metu buvo nustatyti trys gotikos laikotarpyje vykę pastato formavimo etapai.

Pirminės statybos metu buvo suformuotas tradicinės stačiakampės formos dviejų aukštų pastatas, dviem skersinėm kapitalinėm sienom padalintas į tris dalis[1]. Yra išlikusios šio laikotarpio antro aukšto langų angos Vilniaus g. fasade ir viršlanginės pirmo aukšto langų nišelės.

Pirmosios gotikinės rekonstrukcijos metu pastatas praplatėjo. Šiaurinėje pusėje šalia pastato buvo sumūryta nauja išorinė siena, senajai paliekant vidinės išilginės sienos funkciją. Pastatytos dvi storos skersinės sienos, suformavusios pravažiavimo patalpą. Šios rekonstrukcijos metu buvo įrengti dveji laiptai į rūsį ir laiptai į antrą aukštą. Planą sudarė skirtingos funkcijos patalpos. Vakarinės dalies pirmajame aukšte buvo lankytojams skirta salė. Dešinėje įvažiavimo pusėje – vestibiulis, iš kurio erdvūs laiptai į antrą aukštą ir į rūsį.

Antroji gotikinė rekonstrukcija – puošybos etapas. Jo metu naujai suformuotas įvažiavimas su dekoratyvine stačiakampe niša virš jo. Profilinėmis plytomis papuošti pirmo aukšto langai. Tuo metu sumūryti puošnūs vakarinis ir rytinis frontonai[2].

Trečiosios gotikinės rekonstrukcijos metu buvo pristatytas rizalitas pastato šiaurės vakarų dalyje. Iš vakarinio frontono suformuotas atikas.

Dideli remonto darbai vyko XVIII a. pab. – XIX a. pr. Prie rytinio fasado pristatytas priestatas ir vartai. Užmūryti senieji įvažiavimo vartai, pažemintas atikas ir rytinis frontonas, perstatytas stogas, nutinkuoti fasadai.

1923 m. pakeista statinio stogo forma – trečiajame aukšte įrengus patalpas jis pasidarė mansardinis, žemesnis už buvusį, dar kartą pažemintas atikas ir frontonas.

Pirmo ir antro aukšto patalpos perdengtos medinėmis sijinėmis perdangomis. Dalį sijų puošė drožinėti ornamentai. Daugelyje patalpų buvo sieninės spintos, nišos. Rūsio įėjimas puoštas profilinėmis plytomis. Rūsio skliautuose išlikę kabliai šviestuvams kabinti.

XVIII, XIX, XX amžiuje vykdytos rekonstrukcijos buvo utilitarios, nesuteikusios pastatui jokios naujos architektūrinės kokybės. Tuo tarpu atliekant pirmąsias gotikinio laikotarpio rekonstrukcijas, buvo derintasi prie jau esamų architektūros formų, kai kurias jų meniškai transformuojant pagal to meto madą, todėl apie XVI a. galima kalbėti kaip apie tam tikrą vieningos architektūros formavimo  etapą, suformavusį savito išplanavimo ir stiliaus pastatą.

Asta Prikockienė