Pastato Vilniaus g. 10 (buv. Vilniaus g. 45) tyrimai vyko keliais etapais. Pirmasis – 1983m. Tuo metu pastate dar gyveno žmonės, todėl atlikti tik fasadų architektūriniai tyrimai. Juos vykdė architektė Asta Prikockienė. Antrojo etapo metu – 1984-1985 m. atlikti pastato vidaus architektūriniai tyrimai. Juos vykdė architektas Kęstutis Bubnaitis. Tyrimų metu buvo nustatyta, jog dabartinis pastato tūris formavosi etapais kelis šimtmečius.

Seniausia pastato dalis yra rūsiai: pirmasis – vakarinėje sklypo dalyje prie Vilniaus gatvės, antrasis – rytinėje sklypo dalyje, nuo Vilniaus gatvės atsitraukęs 15 m. Pirmasis, dengtas medine sijine perdanga, su durimis ir laiptine tiesiai iš gatvės. Antrasis, dengtas cilindriniais skliautais, turi dvi laiptines – iš patalpų vidaus ir iš kiemo. Pagal gotikinį plytų rišimą ir skiedinio sudėtį galima teigti, kad šie rūsiai buvo sumūryti XVI a. Sklypo dalyje prie gatvės rasti arkiniai pamatai. Kartu su rūsiais buvo sumūrytos ir abi šoninės ugniasienės. Tai leidžia spėti, kad pradžioje ant minėtų rūsių ir arkinių pamatų stovėjo mediniai pastatai, kurie palaipsniui buvo perstatyti į mūrinius.

Pastato antžeminėje dalyje gotikinio mūro nerasta. Naudotos tokių pat didelių gabaritų plytos, tačiau mūryta jau renesansiniu rišimo būdu. Pirmiausiai atsirado vieno aukšto mūrinis namelis vakarinėje sklypo dalyje prie gatvės. Antrajame mūrinių pastatų statybos etape vietoje buvusio medinio statinio buvo pastatytas dviaukštis mūrinis namas rytinėje sklypo dalyje. Gali būti, kad vakarinis namelis turėjo prekybinę funkciją. Jame rastos durys tiesiai iš gatvės tiek į pirmojo aukšto patalpą, tiek į rūsį. Tuo tarpu rytinis korpusas buvo gyvenamas. Patekimas į jį buvo tik iš kiemo.

Dar vienas pastato formavimosi etapas – XVII a. pab.‑XVIII a. pr. Šiuo laiku abu pastatai buvo sujungti ant vakarinio korpuso užstatant antrąjį aukštą bei po juo suformuojant įvažiavimo erdvę. Antrajame aukšte prie gatvės įrengtos erdvios reprezentacinės patalpos su plačiais langais. Pastatas papuoštas išraiškingais frontonais. Vakarinis frontonas buvo matomas išvažiuojant iš Rotušės aikštės, rytinis – atvykstant į miestą. Fasadai nutinkuoti ir nudažyti tamsiai pilkais dažais. Detalės, karnizai, vazos, apvadai balinti kalkėmis.

Kaip ir didžioji dauguma Kauno senamiesčio statinių, XIX a. pastatas buvo „sutvarkytas“. Nukapoti karnizai, erdviniai frizinės juostos elementai, sumažinti ir suvienodinti langai, su stogo plokštuma sulygintas frontono siluetas. Pirmajame aukšte prie Vilniaus gatvės iškapotos angos parduotuvių durims.

Nežiūrint į iš tiesų didelius autentiškų elementų praradimus tyrimų metu vis dėl to pavyko rasti visų pagrindinio fasado detalių fragmentus bei pagal natūros duomenis, M. Barvickio ir K. Šimonio piešinius atkurti retrospektyvų frontonų vaizdą. Pastato viduje rytinės pusės pirmojo aukšto patalpoje rasta buvusios virenės kolonos cokolinė dalis, antrojo aukšto patalpoje – XIX a. siužetinės tapybos fragmentai. Tai bene vienintelė siužetinė sienų tapyba iki šiol žinoma Kauno gyvenamuosiuose namuose.

Asta Prikockienė