Medinė Karmėlavos Šv. Onos bažnyčia buvo pirmas Vladimiro Dubeneckio bandymas sukurti „tautinio stiliaus“ sakralinį objektą, kuriame butų sujungtos liaudies architektūros tradicijos ir baroko motyvai. Kaip rašė architektas Vladas Švipas: “Karmėlavos medinės bažnytėlės projekte V. Dubeneckis panau­dojo lytis, būdingas liet. senosioms mieste­lių bažnyčioms bei varpinėms.” Nors čia pat priduriama, kad “Fa­sade panaudotos klasicistinės ir barokinės kilmės formos, kaip tai buvo įprasta to­kiose bažnytėlėse. Gal todėl šios bažnytė­lės pavidalas buvo laikomas savu, lietu­višku.”[1]. Tradiciniai Lietuvos sakralinės architektūros elementai apčiuopiami ir interjere. Kaip galime spręsti iš išlikusios archyvinės medžiagos „sienų ir lubų apdailai buvo naudojamas apkalimas dailylentėmis. Medžio raižiniuose naudojama liaudies ornamentika: tulpė, saulutė ir virvelė bei barokinės voliutos, S formos, banguoto ornamento motyvai.“[2] Tad ir šiuo atveju matome glaudų liaudies meno ir baroko (o interjere ir gotikos fragmentų[3]) persipynimą, kurį ir patys amžininkai suprato kaip lietuviškumo ženklą. Bažnyčia sudegė antrojo pasaulinio karo metu, šiuo metu išlikę tik pamatai.

Vaidas Petrulis