Sudėtinga apibūdinti šiaurinį Rotušės aikštės pakraštį – senamiesčio 3 ir 43 kvartalų ribose esančią senojo miesto dalį. Nors XX a. paskutiniais dešimtmečiais šiaurinės aikštės pusės pastatuose vyko dideli restauravimo darbai, tačiau būtinų tyrimų rezultatai menkai dokumentuoti, o kai kuriais atvejais tyrimai išvis neatlikti arba labai fragmentiški ir neteikiantys duomenų apie ankstyviausią užstatymą.

Šiaurės rytiniame aikštės kampe randamas labai ryškus, iškasus pilies fosą supiltas, žvyro sluoksnis – kai kur jo storis net iki 1,7 m[1]. Manoma, kad XV a., pradėjus plėstis miestui, pilis dar nebuvo praradusi gynybinės reikšmės, ir ši teritorija saugumo sumetimais palikta neužstatyta, tad XV–XVI a. pirmosios pusės kultūrinis sluoksnis čia nesiekia daugiau nei 0,2–0,3 m. Tą patvirtina ir menkas, nuo Rotušės aikštės pilies fosos link ėjusios Neries gatvelės, sluoksnis[2]. Susidaro įspūdis lyg ji būtų beveik nenaudojama, nors vėliau, užstačius prie gatvelės buvusius sklypus, judėjimas suintensyvėjo. Tačiau minėtos saugumo nuostatos buvo laikomasi tik iš dalies. Iš tyrimų aiškėja, kad miestas plėtėsi ir šia kryptimi. Teritorija buvo užstatyta daugiausia mediniais statiniais, nes sluoksnyje labai retai randama plytų gabalėlių.

Nors archeologinių tyrimų rezultatai kuklūs, pagal išlikusius pastatus ir istorinius šaltinius galime bandyti rekonstruoti posesijų struktūrą. Žvelgiant nuo rytų pusės ir einat vakarų kryptimi čia rastume dvi apie 21 m pločio posesijas su šiuo metu restauruotais viduramžių pastatų likučiais. Toliau galėjo būti trys siauresnės, apie 14,5 m pločio, posesijos. Vakariniame kvartalo krašte ryškėja dar dvi maždaug 21–22 m pločio posesijos[3]. 1625 m. žinutė apie sudegusį vaistininko namą, stovintį prieš parapinę bažnyčią[4], kelia mintį, jog kvartalo kampe galėjo būti nedidelė atskira posesija, o visa kvartalo struktūra panaši į priešingoje aikštės pusėje esantį kvartalą. Gali būti, kad pirminiame miesto plano užmanyme per 43 kvartalą buvo numatyta gatvelė – tokia pati kaip priešingoje aikštės kraštinėje esanti T. Daugirdo. Lieka neaišku, kodėl ji nebuvo įrengta. Galbūt, kiek vėliau planas buvo nežymiai koreguotas ir gatvelė perkelta toliau į vakarus.

Kadangi prie aikštės XVII a. įsikūrusio bernardinių vienuolyno teritorijoje, greta pietinės tvoros, buvo rastos penkios gana ritmingai pasikartojančios ūkinės duobės (kas 10–15 m)[5], galima manyti, kad jos atitinka buvusių miestiečių sklypų išsidėstymą. Šiems būdingas medinis užstatymas. Tačiau nuo XVI a. antrosios pusės prie aikštės imti statyti mūro namai. Dauguma jų buvo vienaukščiai ir vėliau įtraukti į vienuolyno pastatų kompleksą. Literatūroje pateikiami duomenys apie XVI a. pab.–XVII a. pr. laikotarpio sklypų savininkus (Krišpinas Kiršenšteinas, Blunkas, Hanusas Špilenas)[6], tačiau ne visais atvejais pateikiama informacija yra tinkamai argumentuota.

Daugiau apie kvartalo užstatymo bruožus galime numanyti remdamiesi istorinių šaltinių užuominomis[7]. Iš jų aiškėja, kad beveik visi 43 kvartalo sklypai prie aikštės, tarp M. Valančiaus ir A. Jakšto gatvių, buvo užstatyti mūro namais: 1603–1682 m. aktuose paminėti šešiuose iš septynių sklypų stovintys arba karo su Maskva metu sugriauti mūriniai pastatai, šiuo metu yra išlikusių kai kurių iš jų pėdsakų.

Manoma, jog Rotušės a. 23 sklype XVI a. buvo pastatytas mūrinis dviaukštis namas. XVII a. pab. mūrinis namas buvo su pastogės patalpomis ir keturiais rūsiais, jame veikė karčema, alaus ir vyno daryklos. Nurodoma, jog namas priklausė Zigmantui Puhačui, o po to jį įsigijo Kauno žemės raštininkas Kazimieras Kulvinskis[8]. Vėliau pastatą apgadino gaisras. 1982 m. pagal architektės N. Švėgždienės projektą pastatas iš dalies restauruotas – atstatytos (o gal ir naujai sukurtos?) rūsių erdvės, renesansiniai rūsio švieslangiai. 1984 m. rūsiai sujungti su gretimais Ugnės kavinės rūsiais[9].

Manoma, kad XVI a. Rotušės a. 24 sklype stovėjo namas, kuris pradžioje buvo trumpesnis, vėliau – prailgintas. Jis sudegė per 1603 m gaisrą. Apie XVII a. vid. perstatytas[10]. Tačiau istoriniuose šaltiniuose apie mūrinį Jurgio Demero namą kalbama tik 1670 m. dokumentuose[11]. 1982 m. pagal N. Švėgždienės projektą namas pritaikytas Mokslinės informacijos institutui. Tais pačiais metais pagal architekto K. Bubnaičio projektą pritaikytas kavinei Ugnei. Minėtu laikotarpiu tyrimai neatlikti, tad nėra aišku, kur ir kiek buvo išlikę autentiško mūro, o kurios dalys yra sukurtos.

Sklype Rotušės a. 25 1663 m. minimas mūrinis namas, kurį šeimininkė Magdalena Botkovska parduoda: mūrinis namas sugriautas ir vos tik mūrinės sienos bestovi[12]. Tai pat nurodoma, jog šiame sklype anksčiau būta burmistro Jono Popinigio namo[13].

Rotušės a. 26 sklype 1663 m. minimas Lenarto Kalavo mūrinis namas[14]. Apibendrintoje medžiagoje teigiama, jog XVI a. vakarinėje sklypo dalyje pastatytas vienaukštis gyvenamas namas su rūsiais, galu į aikštę, kuris nukentėjo per karą, vėliau – per 1732 gaisrą[15].

Rotušės a. 28 jau 1609 m. stovėjo Foltino Betkerio mūrinis namas[16]. Taip pat manoma, kad  XVI a. I pusėje ties sklypo viduriu, vakariniame šone, pastatytas vienaukštis kvadratinis pastatas – prekių sandėlis. Sienos iš stambių akmenų ir plytų.  Rūsys suskliaustas, papuoštas nišomis[17]. Tai, greičiausiai, būta mūrinio svirno. Jų statyba tuo metu labai populiarėjo Kaune. XVI a. II pusėje pastatytas antras dviaukštis kampinio plano namas, kurio pietinis korpusas užėmė visą sklypo plotį prie aikštės. Namas mūrytas iš plytų ir akmenų, dalis sienų – kiautinės konstrukcijos. Senasis namas įdomus savo architektūriniais sprendimais. 1980–1981 m. pagal architektės Liudos Perevičienės tyrimus restauruotas ir pritaikytas Farmacijos muziejui. Restauruojant namą atrasta XVI a. pab. Datuojama, nuotėkoms surinkti skirta, apie 2x2 m dydžio kamera. Ji įrengta kieme, buvo periodiškai atkasama ir išvaloma. Ši  kamera (tualeto kanalizacijos surinkimo rezervuaras) išsiskyrė netikėta radinių gausa. Vykstant restauracijos darbams čia buvo atlikti tyrimai[18], kurie atskleidė gana prabangią miestietiško gyvenimo buitį. Tarp daugelio XVI a. pabaigos Kaunui būdingų buities dirbinių surasta įvairių importinių stiklo indų duženų.

Rotušes a. 29 XVI a. viduryje dar būta medinių pastatų. Manoma, jog XVI a. II pusėje, sklypo vakarinėje dalyje, greta pastato Rotušės a. 28, galu į aikštę buvo sumūrytas gotikos stiliaus namas; XVII a. I pusėje rytiniame sklypo šone pastatytas renesansinis korpusas[19]. Pagal istorinius šaltinius teigiama, jog XVII a. pr. mūrinis namas priklausė auksakaliui Hanusui Zageriui, o vėliau buvo nupirktas vaistininko. 1968– 1971 m. pastatai restauruoti pagal architektės Dalijos Zareckienės projektą. 

Mindaugas Bertašius

[1] Žalnierius, A. Kauno senamiesčio 3-ojo kvartalo šiaurinės dalies užstatymo raida XV-XVII amžiais. Architektūros paminklai. Vilnius: Mokslas, 1989, t. 12, p. 17.

[2] Žalnierius A., Balčiūnas, D., Bertašius, M.  J. Naujalio vid.meno mokykla. Architektūros paminklas Papilės g. Nr. 5, archeologiniai tyrimai. Tyrimų fiksacija (brėžiniai). Kaunas, 1983, t. I,  KPD F5-3-534.

[3] Bertašius, M. Dingęs miestas. Viduramžių Kaunas archeologinių tyrimų duomenimis. Kaunas: KTU leidykla, 2013.

[4] Sabakonienė, B. Kauno senamiesčio 43–56 kvartalų istoriniai tyrimai. Vilnius, 1972, KPD F5-1-456.

[5] Žalnierius, A., 1989, op. cit.

[6] Oksas, J. Kauno senamiesčio centrinės dalies urbanistinė raida nuo XVI a. pradžios iki XIX a. vidurio. Lietuvos TSR architektūros klausimai. Vilnius: Mokslas, 1979, t. VI (I), p. 31–46.

[7] Sabakonienė, B., op. cit.

[8] Oksas, J., op. cit., p. 35.

[9] Lietuvos TSR kultūros paminklų sąvadas, medžiaga 4 tomui apie Lietuvos architektūros paminklus (Kaunas). Kaunas, ASI archyvas, 1984, p. 129.

[10] Ibid., p. 132.

[11] Sabakonienė, B., op. cit.

[12] Ibid., p. 10.

[13] Oksas, J., op. cit., p. 35.

[14] Sabakonienė, B., op. cit., p. 9.

[15] Lietuvos TSR kultūros paminklų sąvadas, op. cit., p. 135.

[16] Sabakonienė, B., op. cit., p. 7.

[17] Lietuvos TSR kultūros paminklų sąvadas, op. cit., p. 138-139.

[18] Žalnierius, A., Ridikaitė, V. Stiklinis bokalas. Architektūros paminklai. Vilnius: Mokslas, 1989, t. 12., p. 33.

[19] Oksas, J., op. cit., p. 35.