Šv. Mergelės Marijos (Vytauto) bažnyčia ir kapinės įrengtos prie Nemuno. Vytauto bažnyčiai ir aplink ją buvusioms kapinėms skirtas atskiras kvartalas miesto plane, pietrytinėje miesto dalyje prie upės. Jį ribojo dabartinės Santakos gatvės tęsinys. Ši šiaurinė šventoriaus riba šiuo metu labai pakitusi. XX a. 9 deš. įrengiant požeminius garažus paaiškėjo, kad senoji riba siekė buvusios Santakos gatvelės tęsinį, priartėjo prie ligoninės pastatų ir pateko beveik po visu dabartiniu prietilčio keliu.

Čia jau nuo XIV ir XV a. sandūros laidoti senieji kauniečiai. Galima spėti, kad būtent Vytauto bažnyčios šventoriuje buvo seniausios miesto kapinės. Peržvelgiant statybų darbų metu atsitiktinai atsiveriančius kapus pastebėta pagoniškų tradicijų pėdsakų – iš dalies po bažnyčios pamatais buvusiame kape rastas geležinis peiliukas. Tokie radiniai labai paplitę pagoniškojo laikotarpio kapuose, tačiau jų aptinkama ir krikščioniškuose. Ši aplinkybė leidžia spėti, kad kapinės jau egzistavo iki pastatant bažnyčią ir gali būti siejamos su ikilokacinio miesto gyvenviete, kurioje kūrėsi ir atvykėliai iš kitų kraštų. Galbūt, greta stovėjo ankstesnė koplyčia.

Nors bažnyčia buvo skirta vokiečiams atvykėliams bei pirkliams, šventoriuje atrasti kapai neišryškina tokios jos paskirties. Ilgą laiką mišios čia laikytos vokiškai, kol po reformacijos XVI a. pirmojoje pusėje, Vokiečių Kampu vadinamame, vakariniame senojo miesto pakraštyje, 7 kvartale, prie aikštės, pastatyta nauja bažnyčia.

Istoriniuose šaltiniuose (Alberto Kojelavičiaus-Vijūko teigimu) minima, jog Vytauto bažnyčia iškilo pačioje XV a. pradžioje, ją fundavus Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vytautui. Ankstyviausias išlikęs dokumentas – 1439 m. Bazelio bažnytinio suvažiavimo leidimas broliams domus Caunensis teikti sakramentus ir laidoti atvykėlius iš Prūsų bei Livonijos[1]. Manoma, kad bokštas pristatytas vėliau[2], bet gana greitai po bažnyčios statybos – XV amžiuje[3]. Architektūros detalėse pamatinėje dalyje nepastebėta skirtumo tarp minėtų statybos etapų. Transeptas ir bažnyčios pamatai mūryti vienu metu, mūras surištas[4]. Atliekant tyrimus rasta durų geležinių apkalų detalių, jos panaudotos atkuriant šoninių bažnyčios įėjimų duris. Anksčiau galvota, kad po dabartine bažnyčia galėjusi būti ankstesnė, galbūt medinė, bažnyčia.[5] Tačiau tyrimų duomenų, tikslinančių tokią informaciją, nėra.

LDK valdovas Vytautas įkurdindamas pranciškonus greičiausiai turėjo pastatyti ir kokį nors namelį dvasininkams apgyvendinti. Galimas dalykas, kad namelio stovėta rytų pusėje nuo bažnyčios, prie Nemuno, dabartinio tilto prieigose, nes tyrimų metu čia buvo surasti neaiškaus plano akmenų mūro pamatai[6]. Greičiausiai jie vienalaikiai su bažnyčia. Iš stambių akmenų dėti ir kalkių skiediniu sutvirtinti, negiliai žemėn įleisti pamatai, matyt, turėjo būti skirti mediniam pastatui. Kiek vėliau greta rasta keramikos dirbinių, datuojamų XIV a. pabaiga ir XV amžiumi. Iš istorinių dokumentų sprendžiama, jog vienuolynas buvo į šiaurės ar šiaurės rytų pusę nuo bažnyčios.

Bažnyčios šventorius labai pertvarkytas XIX a. viduryje, kai 1853 m. buvo pastatyta akmeninė krantinė su įvažiavimais. Iš senųjų miesto planų žinoma, kad iki XIX a. vidurio šventorius su kapinėmis užėmė žymiai didesnį plotą – nuo pietinės bažnyčios sienos jis tęsėsi iki upės. Ši dalis sunaikinta įrengiant krantinę ir pakeliant minėtos vietos kapinių paviršių iki 1,7 m[7]. Šiuo metu XIX a. vykusius pertvarkymus ir pakeitimus galime įžvelgti šoniniuose bažnyčios fasaduose eksponuojamuose pirminio mūro fragmentuose. Jie atskleidžia, jog dabartinis bažnyčios eksterjeras iš dalies yra suformuotas XIX a. vykdytų remontų metu (langai, nišos, frontonai, atrodo, dalis bokšto nišų) – langų angos ir jų vietos pakeistos. 1845 m., uždarius bažnyčią, ji rekonstruota į cerkvę. Tuo metu buvo nutinkuoti ir, imituojant mūrą, nudažyti fasadai, vėliau cerkvė kapitaliai remontuota[8]. Atrodo, tuo metu daryta gerokai daugiau perstatymų ir tai apsunkina mūro detalių autentiškumo vertinimą. Tačiau daugelis išlikusio autentiško gotikinio mūro elementų įgalina suvokti gotikinės bažnyčios detales.

Iš archeologinių radinių galima spręsti, kad praeityje bokšto smailę dengė žaliai ir rudai glazūruotos plokštinės čerpės[9], o stogo kraigas buvo puoštas figūrinėmis čerpėmis, dekoruotomis paukščio galvute[10]. Masyvios sienos – kiautinės konstrukcijos, t.y. sienų vidus užpildytas akmenimis ir plytų duženomis. Pamato mūras iš akmenų, su plytų intarpais. Toks mūrijimo stilius būdingas ankstyviausiam statybų laikotarpiui Kaune. Išorės sienų dekorui naudotos juodai perdegtos plytos, fasadai aukščiau langų puošti apskritomis nišomis. Labai artima dekoro stilistika aptikta dar dviejuose seniausiuose Kauno mūriniuose namuose – spėjamos pirmosios rotušės fasaduose bei Šv. Jurgio bažnyčios zakristijos frontone.

Kapuose aplink bažnyčią mirusieji laidoti ilgą laiką, matyt, iki XVIII a. pabaigos, kai 1796 m., įsteigus naujas kapines už miesto sienos, carinės administracijos įsakymu buvo uždrausta laidoti miestų bažnyčių šventoriuose. Tyrimų metu atrasta net 4‑5 sluoksniais vienas virš kito laidoti mirusieji. Kapai daugiausiai gerokai apardyti.

Mindaugas Bertašius

[1] Włodarka, A., Katalog zabytków [=Dzieje sztuki polskiej, T.II], Katalog, 1995. Warszawa: Instytut sztuki PAN, p. 115.

[2] . Lietuvos architektūros istorija.. Vilnius: Mokslas, T.1, 1987, p. 125.

[3] Misius, K., Šinkūnas, R.. Lietuvos katalikų bažnyčios /žinynas/. Vilnius: Pradai, 1993, p. 131.

[4] Žalnierius, A. Kauno senamiestis. 10 kvartalas. Vytauto bažnyčia. Archeologiniai tyrimai /1978-1979 m./.  Kaunas, 1979, LII B. 728, p. 11.

[5] Žalnierius, A., op. cit.; Jankevičienė, A. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gotika: sakralinė architektūra ir dailė. Vilnius: VDA, 2002.

[6] Vaškelis, A. Kauno senamiestis, 10 kv. Vytauto bažnyčios archeologiniai tyrimai. Kaunas, 1979, KPD F5-3-285.

[7] Vaškelis, A. Vytauto Didžiojo bažnyčios šventorius Kaune. Archeologinių tyrimų 1990 m. ataskaita. Kaunas, 1991,LII B. 1884, p. 3.

[8] Lietuvos TSR kultūros paminklų sąvadas, medžiaga 4 tomui apie Lietuvos architektūros paminklus (Kaunas). Kaunas, 1984, ASI archyvas, p. 70.

[9] Žalnierius, A., op. cit.

[10] Bertašius, M. Dingęs miestas. Viduramžių Kaunas archeologinių tyrimų duomenimis. Kaunas: KTU, 2013, pav. 130.