Rotušės aikštės šiaurės vakarinis pakraštys anksti apgyvendintas, iki įsikuriant bernardinų vienuolijai čia visur aptinkama prieš tai buvusių gyventojų pėdsakų[1]. Sprendžiant iš ūkinei veiklai būdingų ženklų, minėtoje  vietoje stovėjo ūkinėms reikmėms skirti laikini įrenginiai. Santakos pusėn ir buvusios Neries protakos link staigiai nuolaidėjančiame terasos šlaite aptikta medinių stulpų tvoros liekanų; pušies mediena datuota 1521‑1522 m. pavasariu. Greičiausiai tai buvusios bernardinų valdos tvoros liekanos.

Šioje suplanuoto miesto dalyje randame ištisinį ilgą kvartalą, kurio vakarinė linija, matyt, atspindi jau nuo XV a. pradžios susiformavusią ribą tarp seniūno dvaro ir miesto valdų. Šiaurės pusėje kvartalas buvo ribojamas skersgatvio, iš aikštės vedančio Šv. Jurgio bažnyčios link. Šios gatvelės pėdsakų jau neįmanoma rasti, nes vėliau įkūrus kapines ir laidojant sluoksnis buvo ištisai perkastas. Iš istorinių dokumentų žinoma, kad dar XV a. antrojoje pusėje (1471 m.) gatvelė skyrė dvaro žemę, pagal dovanojimo aktą atitekusią vienuoliams bernardinams, nuo miesto[2]. Tai Bernardinų gatvelė, ėjusi nuo Nemuno pilies link ir iš vakarų ribojusi šios miesto dalies (3 kvartalo) miestiečių sklypų ūkines dalis. Jos pėdsakų fiksuota ir archeologinių tyrimų metu, prie pat vienuolyno sienos pastebėtas gatvei būdingos struktūros sluoksnis[3].

Tačiau kvartalas nėra išsamiau tyrinėtas, be to, šiaurinėje dalyje natūraliai klostęsis sluoksnis sunaikintas XVII a. pradžioje, čia įrengus miesto kapines, tad archeologiniai tyrimai tikslesnių plano duomenų nepateikė. Šiaurinėje dalyje yra išlikusių XVI a. pabaigos užstatymo likučių, atlikti architektūriniai tyrimai[4]. Iš jų galima manyti buvus keturias miestiečių posesijas. Sklypų ribas atskleidžia išlikusių rūsių pėdsakai dabartinių pastatų patalpose bei posesijos tvoros tarp sklypų pamato likučiai[5]. Duomenys atitinka nuo Rotušės aikštės prie vienuolyno ėjusio skersgatvio ribą ir sklypuose stovėjusius mūrinius namus. Kiti sklypai išsidėsto vakarinėje Rotušės aikštės kraštinėje.

Apibūdinti pirminį planą labai trukdo vėlesnė šios senamiesčio dalies raida – vėliau iškilę Vyskupų rūmų ir Maironio lietuvių literatūros muziejaus pastatai stipriai pakeitė ankstesnį sklypų planą. XVI a. pabaigoje ir XVII a. pradžioje čia įsikūrė bernardinų ir bernardinių vienuolijų valdos, o XVIII a. kelių posesijų pastatų liekanos buvo prijungtos prie statomų rezidentinių rūmų. Iki tol čia minima buvus daug miestiečių sklypų, jungiant sklypus buvo pastatyti stambūs objektai ir sunaikinti ankstesnio užstatymo pėdsakai.

Rekonstruojant šios miesto dalies raidą gelbsti Maironio name išlikę ankstesnių pastatų rūsiai[6] ir tyrimai Rotušės a. 14[7]. Jie leidžia atkurti kelias gretimas posesijas, o istoriniai tyrimai, bylojantys apie spėjamas devynias posesijas, teikia papildomų argumentų[8]. Žvalgant vyskupijos kiemą buvo atrasta gretimų sklypų riba – mūrinės sienos pamatas, o abipus jos rasti XVI a. pabaigai būdingi miestiečių namų rūsiai[9]. Kiemuose už minėtų pastatų buvo įrengtos mažesnės hipokaustinės krosnys, dydžiu labiau primenančios pirtis.  Tad galima manyti šioje senamiesčio dalyje buvus šešias skirtingų pločių posesijas[10]. Vakariniame Rotušės aikštės krašte kaip gatvė buvo naudojama 8 m pločio aikštės juosta.

Istoriniuose šaltiniuose minima vakarinėje aikštės pusėje XVII a. viduryje veikusi pinigų kalykla. Apie ją rašoma prie 1788 m. miesto plano pridėtame sklypų inventoriniame apraše: pinigų kalykla šalia kunigų bernardinų[11]. Tikslesnė jos vieta lokalizuota pagal Kauno bernardinų valdų žemėlapį, sudarytą pagal 1776 m. aktą, surašytą Kauno pilies teismo aktų knygoje[12]. Akte nurodomos tikslios bernardinų vienuolyno valdų ribos, minimas buvusios Kauno pinigų kalyklos namas: turgaus aikštėje šalia Bernardinų kapinių. Taip pat yra išlikęs kalyklos 1692 m. inventorius, ją – veikusią tik kiek daugiau nei vienerius metus (1665 10 17‑1667 01 15) – buvo įrengęs pinigų kalimo kontrahentas A. G. Hornas[13].

Savitai kultūriniame sluoksnyje atsiskleidžia žlungančio miesto etapas. Tai nuo XVII a. vidurio karo su Maskva (1655‑1667) ir per kelis dešimtmečius po jo susidaręs sluoksnis, rodantis visišką nykimą: apleisti kiemai ir gatvės, griuvenomis pusiau užversti (o vėliau ir galutinai užpilti) rūsiai, atsivėrę sugriautų mūro namų vietose. Šio laikotarpio sluoksnį charakterizuoja gausūs supylimai ir sąvartos (dažnai taip buvo lyginamas griuvėsių vietose susidaręs nelygus paviršius). Vėliau ties Rotušės aikštės kraštine, išgriautų pastatų vietoje išauga Siručio rūmai, vėlesni Maironio namai.

Mindaugas Bertašius

[1] Žalnierius, A. Kauno senamiesčio 3 kv., sklypo Santakos g. nr. 14, 2006–2007 m. tyrinėjimų ataskaita. Kaunas: KPRI, T. I, 2008, LII B. 4782.

[2] Oksas, J. Kauno senamiesčio 3 kvartalas (tarp Papilės, Trakų, Rotušės a., Muziejaus ir Santakos g.), istoriniai tyrimai. Vilnius-Kaunas: PRPI, 1982.

[3] Žalnierius, A. 1988. Kaunas. P. Mažylio Medicinos mokykla Papilės gtv. Nr. 9. Archeologiniai tyrimai. Kaunas: PKI, 1988, LII B. 1946.

[4] Prikockis, G. Kauno senamiesčio III kvartalas, sklypų ribų projektas. Kaunas: KPRPI, 1997.

[5] Žalnierius, A., Balčiūnas, D., Bertašius, M. J. Naujalio vid. meno mokykla. Architektūros paminklas Papilės g. Nr. 5, archeologiniai tyrimai. T. II, radinių piešiniai ir fotofiksacija. Kaunas: PRPI, 1983, KPD F5-3-535.

[6] Perevičienė, L. Maironio namai – Pacų rūmai, mūro kartograma. 1980, brėžinys, L. Perevičienės asm. archyvas.

[7] Žalnierius, A. Kauno senamiestis, 3 kvartalas. Pastatas Rotušės a. Nr. 14 žvalgomųjų archeologinių tyrimų ataskaita. Kaunas: KPRI, 1997, LII B. 3022.

[8] Oksas, J., op. cit., p. 47.

[9] Balčiūnas, D., Vaškelis, A., Bertašius, M. XIV–XIX a. architektūros paminklo Kauno senamiesčio 3 kvartalo archeologinių tyrimų ataskaita, Kaunas: PRPI, T. I, 1988, KPIA F5–153.

[10] Bertašius, M. Dingęs miestas. Viduramžių Kaunas archeologinių tyrimų duomenimis. Kaunas: KTU leidykla, 2013, pav. 23:A.

[11] Rickevičienė, R. Kauno miesto istorinė raida naujausiais tyrimų duomenimis, I d., istoriniai tyrimai. Kaunas: PRPI, 1988, KPD B. F5-1-3461.

[12] Janušonis, S. 1692 m. Kauno pinigų kalyklos inventorius. Lietuvos TSR aukštųjų mokyklų mokslo darbai. Ekonomika,  26. 1984, Vilnius, p. 90–100.

[13] Ibid.