Kauno Šv. Mikalojaus bažnyčios ir benediktinių vienuolyno archeologiniai tyrimai (Išlikęs, k.k.v.r. 823) (0)
Adresas: Kauno m. sav., Kauno m., Benediktinių g. 6, 8,10
Architektūros tipas: Profesionalus
Etninis regionas: Nenurodyta
Regionas: Kaunas
Architektūros šakos: Vienuolynas
Nuotraukos: 0
Mokslo darbų: 0
Susideda iš 0 objekto(-ų)
Reikšminiai žodžiai: Gotika, Kauno Šv. Mikalojaus bažnyčia ir benediktinių vienuolynas
Teritorijos: Kauno senamiestis, Kauno Šv. Mikalojaus bažnyčia ir benediktinių vienuolynas

Tai viena bažnyčių, statytų pirminiame miesto raidos etape. Bažnyčia buvo tampriai susieta su prekyba, ji buvo pastatyta vieno iš pirklių globėjų – Šv. Mikalojaus – garbei. Bažnyčia atliko ne vien sakralines funkcijas – ji galėjo tapti ir vertingiausių prekių sandėliu; čia vykdavo sandėriai, jaunesnieji klierikai neretai uždarbiaudavo tapdami stambių pirklių sekretoriais, tvarkydami jų korespondenciją.

Asimetriško plano Šv. Mikalojaus bažnyčia – neturinti analogijų nei etninėje Lietuvoje, nei visoje buvusioje LDK teritorijoje, tačiau matoma sąsajų su panašiai sukomponuotomis bažnyčiomis Vokietijoje – ji galėjo būti vienu iš minėtų statinių, suprojektuotų Kauną pasiekusių vokiečių atsikėlėlių reikmėms[1]. Šv. Mikalojus buvo Kauno miesto globėjas. Tikslesnė Šv. Mikalojaus pasirinkimo miesto globėju data nežinoma, tačiau 1495 metais buvo įšventinta Kauno Šv. Mikalojaus bažnyčia, o nuo 1575 m. Šv. Mikalojus vaizduojamas miesto Suolininkų (prisiekusiųjų atstovų) antspaude. Su šiuo šventuoju susiję simboliai (trys rutuliai) aptinkami seniausioje ikonografijoje – jo figūra dekoruotų XVI a. vidurio polichrominių koklių randama įvairiose senamiesčio vietose.

Šv. Mikalojaus (benediktinių) bažnyčia pastatyta miesto pakraštyje, Antakalnio kalvos šlaite, už tuometinio suplanuoto miesto ribų, kaip manoma, XV amžiuje, nors tiksli data nežinoma. M. Valančius mini šios bažnyčios kleboną XV a. antrojoje pusėje ir 1495 m. jai suteiktus visuotinius atlaidus[2]. Kol kas nei išsamių archeologinių, nei architektūrinių tyrimų skirtų bažnyčios pastatui nėra daryta. Aplink bažnyčią buvo įrengtos kapinės. Tyrimų metu paaiškėjo, kad sluoksnis ir kapai labai suardyti. Atliekant tyrimus prie Benediktinių g. buvo aptiktas iki 1,8 m storio kultūrinis sluoksnis ir perkastoje žemėje permaišyti žmonių kaulai ir griaučių liekanos, įžemyje kai kur matėsi taisyklingos formos kapo duobių pėdsakai[3]. Neaišku, kodėl šventoriuje kapai taip sunaikinti.

1463 m. karaliaus Kazimiero Jogailaičio privilegijoje miesto riba buvo kalvos, vadinamos Antakalniu, šlaito apačioje. Į kalvą kylanti teritorija priklausė Šv. Mikalojaus bažnyčiai, prie kurios 1624 m. įsikūrė benediktinių vienuolynas. Šventoriaus ir vienuolyno teritorijos riba sutapo su P. Eimučio skersgatviu. Kalvos dalis į rytus nuo šios gatvės buvo neužstatyta. XVI-XVII a. aktuose minimas virš bažnyčios ant kalvos stovintis vėjo malūnas ir plytinė. Kiek žemiau, dabartinio Pakopų tako vietoje, greičiausiai turėjo būti medinė miesto siena su Neries vartais[4].

Mindaugas Bertašius

 


[1] Jankevičienė, A. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gotika: sakralinė architektūra ir dailė. Vilnius: VDA, 2002, p. 133.

[2] Valančius, M. Namų užrašai. Vilnius: baltos lankos, 2003, p. 681.

[3] Juchnevičius A. Kauno senamiesčio 50-51 kvartalų šiluminių trasų archeologinė priežiūra /1983 m./.  Kaunas, 1984, LII B. 1467.

[4] Žalnierius, A., Balčiūnas, D. Radiniai iš 2008 m. tyrinėjimų sklype A.Jakšto gatvėje 6. ATL 2009 metais. Vilnius: LAD, 2010, p. 327.