Žvalgybinių architektūrinių tyrimų metu[1] nustatyta, kad pirmajame statybos etape Aleksoto ir Muitinės gatvių kampe pastatytas mūrinis namas buvo vienaaukštis. Jo plotis prie Muitinės gatvės – apie 8,8 m, o ilgis prie Aleksoto gatvės – apie 24,60 m. Išlikusios namo dalies aukštis nuo dabartinio šaligatvio paviršiaus – apie 5 m arba 3 plytų eilės virš frizinės juostos. Sienos 1,0‑1,15 m storio, akmenų ir plytų mūro.

Aleksoto gatvės fasadas margintas perdegtų juodų plytų rombiniu raštu. Vienintelis jame buvęs, pirmo aukšto langas įrengtas šiaurinėje dalyje prie Muitinės gatvės. Netoli jo – rūsio švieslangis. Muitinės gatvės fasade rasta durų anga, lango angokraštis ir keturios puošybinės nišos – „saulutės“. Abu pastato fasadus juosia frizinė juosta. Kiemo fasade, apie 10 m nuo Muitinės gatvės, rastos dviejų pirmojo laikotarpio langų ir durų į pirmojo aukšto patalpas angos. Fasado viduryje – durų anga su smailiaarke sąrama. Beveik visos angos bei frizinė juosta puoštos kampu sumūrytų plytų apvadais. Pastato viduje Aleksoto gatvės sienoje rasti kelių nišų angokraščiai. Buvusių skersinių pertvarinių sienų vietų nustatyti nepavyko.

Savo architektūrinių detalių forma, mūrijimo technika pastatas yra labai artimas patiems pirmiesiems Kauno miesto mūriniams statiniams: Vytauto bažnyčiai, bernardinų vienuolyno zakristijai, statytai XV a. pabaigoje. Todėl yra pagrindo teigti, kad šis pastatas taip pat buvo pastatytas iki 1500m.

Antrasis kampinio Muitinės ir Aleksoto gatvių namo raidos etapas – rekonstrukcija ir išplėtimas XVI a. pradžioje. Tuo metu pastatas buvo pailgintas į Vytauto bažnyčios pusę, pastatytas priestatas prie Muitinės gatvės, pakeltas antrasis aukštas. Muitinės gatvėje tarp naujojo priestato ir senojo namo buvo suformuotas įvažiavimas į kiemą. Plane pastatas įgavo „L“ raidės formą.

Šiai rekonstrukcijai priskiriamas langas su smiltainio palange stačiakampėje nišoje iš Muitinės gatvės kampo pusės. Jį įrengiant buvo permūryta nišos‑„saulutės“ apatinė dalis. Nors frizinė juosta buvo pratęsta tame pačiame aukštyje, bet joje nebeliko kampu mūrytų plytų eilių. Antrajame aukšte Aleksoto gatvės sienos vidinėje pusėje yra išlikę 6 langų nišų pėdsakai, o kiemo fasado sienos vidinėje pusėje rasti trijų langų nišų angokraščiai. Nišų plotis – 1,9-2,0 m.

Pastato kiemo fasade antro aukšto lygyje pavyko rasti dviejų pusapvalių ,virš langų buvusių, nišų kraštus. Šių nišų viršus siekia esamo namo antro aukšto karnizo viršų, o tai reiškia, kad XVI a. pradžioje pastatas buvo gerokai aukštesnis už dabartinį. Antro aukšto langų angos buvo išardytos vėlesnės rekonstrukcijos metu, todėl šių tyrimų metu nepavyko nustatyti XVI a. pradžios langų angų dydžio ir formos.

Aleksoto gatvės fasado antrojo aukšto lygyje yra įmūryta dalis puošybinio elemento iš smiltainio. Kadangi Muitinės gatvės pusės pirmojo aukšto lange yra išlikusi smiltainio palangė, spėjama, kad fasade yra įmūrytas būtent šio (XVI a. pradžios) laikotarpio antrojo aukšto langų puošybos elementas. Sprendžiant pagal rievėtas antrojo aukšto mūro siūles ir išlikusį juodų perdegusių plytų rombą Aleksoto gatvės fasado antrajame aukšte, daroma išvada, kad XVI a. pradžioje išorėje pastatas buvo netinkuotas.

Trečiasis kampinio Muitinės ir Aleksoto gatvių namo raidos etapas – rekonstrukcija XVI a. antroje pusėje, datuojama pagal 1994 m. fasadų žvalgybinių tyrimų metu rastų ir Rotušės keramikos muziejuje saugomų keraminių langų apvadų atsiradimo Lietuvoje laiką. Šios rekonstrukcijos metu buvo radikaliai pakeisti pastato fasadai. Sumažintos langų angos, sumontuoti keraminiai jų apvadai. Aleksoto gatvės fasade trijuose languose rastos keraminių apvadų dalys. Kiemo fasade dviejuose zonduotuose languose yra išlikę keraminių sandrikų ir palangių kampinių elementų atspaudai. Reikia pažymėti, kad, sprendžiant pagal rastų elementų išsidėstymą, langai buvę skirtingo dydžio. Nelygus naujų angokraščių sumūrijimas, nederinant plytų siūlių, rodo, kad fasadai šios rekonstrukcijos metu buvo nutinkuoti. Įvažiavimas į kiemą buvo perdengtas nerviūriniu skliautu.

Jei pirmi du šio pastato raidos etapai buvo susiję su pastato statyba ir išplėtimu, tai ši rekonstrukcija vienareikšmiškai buvo puošybos etapas. Gal būt kada nors ateityje paaiškės su kokiu istoriniu įvykiu ar pastato funkcijos pasikeitimu tai yra susiję, bet jau dabar aišku, kad XVI a. antra pusė buvo šio pastato aukso amžius, kuomet jis pasiekė savo reikšmės Kauno miestui aukščiausią tašką. Visos vėlesnės rekonstrukcijos, remontai ar pertvarkymai buvo atliekami tik dėl vienokio ar kitokio funkcinio pasikeitimo ar dėl bendros pastato būklės palaikymo.

Paskutinioji rekonstrukcija, dar kartą radikaliai pakeitusi pastato išraišką, buvo atlikta 1870 m., pritaikant pastatą Kauno miesto ligoninei. Savo straipsnyje apie keramikos panaudojimą architektūroje lenkų dailininkas Vojciechas Gersonas (1831‑1901), septintajame XIX a. dešimtmetyje pabuvojęs Kaune, kaip iliustraciją pateikia puošnų renesansinį lango apvadą ir rašo, kad tokie įrėminimai tebepuošia dar du ar tris langus viename Kauno namų, esančių priešais Perkūno namą. Tokiu būdu, galime daryti prielaidą, kad nuo XVI a. pabaigos iki pat 1870 m. pastatas nebuvo patyręs jokios rimtesnės rekonstrukcijos. Gerokai apiręs pirmo aukšto mūras, bet kaip išardytos ar užmūrytos nišos rodo, kad pastatas ilgą laiką buvo tik naudojamas, nesistengiant jo gerai prižiūrėti ir į jį investuoti. Pertvarkymo į miesto ligoninę metu pastato fasaduose buvo suformuoti nauji stačiakampiai langai, pakeistas vidaus išplanavimas, formuojant vientisą viso komplekso karnizą, pastatas buvo pažemintas, uždengtas nauju gana lėkštu stogu.

Asta Prikockienė, Gintaras Prikockis

[1] Prikockis G. Pastatų kompleksas Muitinės g. 2, Kaune. Žvalgybiniai architektūriniai tyrimai. 2008-2009.