Naudodamiesi Vakarų Europos šalių patirtimi, bernardinai tapo pirmaisiais mūrinės statybos propaguotojais Lietuvos miestuose. XV a. pabaigoje Kaune ir apskritai Lietuvoje dar nesant mūrinės statybos tradicijų, pastatyti tokio pobūdžio bei apimties kompleksą buvo sudėtinga ir truko apie 30 metų. Procesas turėjo būti labai tiksliai, kruopščiai suplanuotas ir apskaičiuotas. Statybines medžiagas vienuoliai turėjo ruošti ir gaminti vietoje, turėti patyrusių meistrų. Darbai vyko palaipsniui, vienas po kito buvo statomi atskiri korpusai ir jungiami prie esamų.[1] Pirmiausia iškilo zakristija, kuri tarnavo ir kaip lobynas. Zakristija statyta ankstesnio dvaro vietoje, gal būt pritaikant ankstesnio pastato dalis. 2014 m. archeologinių tyrimų metu rasti unikalių XV a. pradžios keraminių grindų fragmentai.[2] Paskutiniais šimtmečio metais bažnyčios ir pagrindinio vienuolyno korpuso darbai ėjo į pabaigą, nes jau prieš pradedant didžiąsias statybas buvo sukaupta pakankamai statybinių medžiagų ir lėšų.[3] Baigus darbus dar buvo tvarkoma aplinka, nes pagrindinis bažnyčios portalas, atsuktas vakarų pusėn, kilo virš santakos pievų, tad reikėjo įruošti kelią, vedantį prie vakarinio portalo, taip pat buvo statoma oficina, užbaigta 1504 metais.[4] Sprendžiant iš gausių, bažnyčios vakarinėje pusėje suverstų, plokštinių čerpių radinių, vienuolyno stogas nuo pastatymo pradžios galėjo būti dengtas čerpėmis.[5] Šie radiniai dažni ir vienuolyno kieme. Įspūdingai turėjo išsiskirti stogo kraigas. Prie Šv. Jurgio bažnyčios (taip pat ir prie Vytauto bažnyčios) randama paukščio (antelės?) galvute dekoruotų čerpių. Jos turėjo dar paryškinti bažnyčios pastato savitumą ir išraiškingumą bendrame miesto fone.   

Šv. Jurgio bažnyčia pastatyta ant žemutinės terasos upių santakoje šlaito, čia buvusiame nedideliame iškyšulyje. Kaip tik užteko vietos bažnyčiai, tačiau vienuolyną teko statyti pačiame šlaite ir net šiek tiek įsiterpti į žemutinę terasą. Vienuolyno ir bažnyčios statyba vyko vienu metu. Maksimaliai taikantis prie reljefo ši padėtis buvo labai vykusiai išnaudota. Tiek bažnyčios, tiek ir vienuolyno vakarinės sienos pamatai, taip pat didelė dalis viso vakarinio vienuolyno korpuso pastatyti jau žemutinėje terasoje. Reljefas labai tiko vienuolyno rūsiams įrengti. Tai atskleidė buvusioje virtuvėje bei vakariniame vienuolyno korpuse archeologinių tyrimų metu rastas smarkus pirminio paviršiaus pažemėjimas.[6] Tas pats ryšku refektoriumo dalyje. Čia puikiai prisitaikyta prie reljefo pokyčio: vienuolyno rūsys išmūrytas apatinėje terasoje, o paviršius po statybos pakeltas.[7]

Situacija atskleidžia kruopštų statytojų derinimąsi prie aplinkos ir gebėjimą stebėtinai gerai išnaudoti mikroreljefo ypatybes, taip pat geras matininkų žinias. Nereikėjo atskirai kasti duobės vienuolyno rūsiui – pakako tik pagilinti ir palyginti paviršių. Baigiant darbus nereikalingas gruntas supiltas greta pamatų, pakėlė ir išlygino paviršių. Be to, vienuolyno padėtis liudija, kad žemutinė santakos terasa buvo pakankamai saugi nuo pavasarinių potvynių. Šv. Jurgio bažnyčios statyba ir matavimai davė pagrindą plačiau taikyti lietuviškos uolekties mato sistemą miesto pastatų planavime.[8] Visą bernardinų teritoriją ribojo aukšta mūrinė arba medinė tvora. 

Nauja mūrinė Šv. Jurgio bažnyčia ne kartą niokota gaisrų ir perstatyta. Jau iš XVI a. pabaigos yra žinių apie bažnyčios remonto darbus o per 1603 m. birželio 10 d. gaisrą sudegė ir vienuolynas, ir bažnyčia, nugriuvo jos skliautas[9], išliko tik presbiterija ir vienuolių choras. Atstatymo medžiagoms gaminti Kauno seniūnas skyrė sklypą žemės Rokakiemio kaime, už miestui priklausančio Pajiesio malūno, matyt, su jau stovinčia plytine.[10] Tačiau 1624 m. birželio 3 d. vienuolyno pastate iš bernardinų vienuolyno virtuvės kamino kilęs gaisras vėl sunaikino pastatus ir didžiąją miesto dalį. Įgriuvo stogas su skliautais, nuvirto kolonos. Vos atstačius, 1668 m. vėl kilo gaisras. Atstatymus ir perstatymus atskleidžia architektūros tyrimai, taip pat jų pėdsakų randama per archeologinius tyrinėjimus kultūriniame sluoksnyje ir pastato pamato detalėse. Iš atliktų tyrimų matyti, kad bažnyčios pamatas buvo papildomai storinamas ir tvirtinamas.  Štai greičiausiai po XVII a. pradžios gaisrų buvo stengiamasi ne perstatyti, bet  sutvirtinti bažnyčios pamatus: padaryti lentų klojiniai ir akmenimis papildomai storinamas bažnyčios pamatas.[11]  Taip pat žinoma, kad 1620 m. bažnyčioje buvo įrengtas 21 rūsys (kripta) mirusiesiems laidoti.[12] 

Presbiterinėje bažnyčios dalyje nuplėšus iki šių dienų išlikusias medinės grindis ir nukasus supiltinį sluoksnį pasirodė ankstesnių plytomis grįstų grindų fragmentai. Grįsta įvairių dydžių statybinėmis plytomis, keraminėmis grindų plytelėmis bei antkapinių plokščių gabalais.[13] Sudėtinga nustatyti, kada naudojant net antkapines plokštes įrengtos šios grindys, greičiausiai bažnyčios nuosmukio metu, XVII a. pabaigoje ar XVIII a. pradžioje. Grindų dangoje panaudotos ir ankstesnio laikotarpio tamsaus šlifuoto akmens plokštės su vokiškais įrašais. Dvi tokios plokštės buvo nuo antkapinio paminklo. Tyrimų metu presbiterijoje buvo atidengtos aštuonios (iš 21 minimos) kriptos. Tačiau ištirta tik jų aplinka – uždaros kriptos nebuvo ardomos. Permaišytame smėlyje, kuriuo užpiltos kriptos, rasta supuvusių medinių karstų pėdsakų, antkapinių smiltainio plokščių nuolaužų. Išskirtinę čia laidotų asmenų padėtį atskleidžia atrastos dekoratyvios metalinės karstų rankenos.[14] Tačiau visi palaikai kriptose permaišyti, kaulai išmėtyti. Tokia sluoksnio struktūra atskleidžia kaip drastiškai per 1655–1661 m. karą su Maskva buvo niokojamos bažnyčios ir ten palaidotųjų palaikai. Mirusieji laidoti ir vienuolyno kieme, buvusioje prie bažnyčios pristatytoje galerijoje. Tyrimai atskleidė, kad mirusieji laidoti su retomis įkapėmis – monetomis, karoliais, prabangiu audiniu puoštais drabužiais, medalikėliais.[15] Matyti, jog skirtingų šeimų ar giminių mirusieji laidoti atskiromis grupėmis. Kapai tyrinėti ruošiantis Šv. Jurgio bažnyčios ir vienuolyno restauravimo darbams, jie datuojami XVI a. pabaiga – XVII a. pirmąja puse (kai kurie ir dar vėlesni). Daug palaikų, kaip ir ankstesniais pagonybės laikais, tampriai įsupti drobulėje.[16]

Nuo XVI a. pradžios, iškilus Šv. Jurgio bažnyčiai, mirusiuosius imta laidoti jos šventoriuje ir viduje įrengtose kriptose, kiek vėliau – nuo XVII a. pradžios – šios kapinės gerokai išsiplėtė ir apėmė teritoriją link Rotušės aikštės. Bernardinų vienuolynas nusipirko gretimus sklypus vienuolyno kapinėms įrengti. XVII a. pradžioje vienuolyno valdos pasiekė Rotušės aikštę užimdamos kelis čia anksčiau buvusius miestiečių sklypus su mūriniu užstatymu (matyt, išvalant griuvėsius po miestą siaubusių gaisrų).

Laidotis bažnyčioje turėję teisę diduomenės atstovai galiausiai įgijo galimybę čia įsirengti atskiras kriptas. Kiek vėliau prie jų prisijungė ir miestiečių aukštuomenės atstovai – užimantys administracinę padėtį, praturtėję pirkliai, turtingesnių gildijų ir brolijų nariai gavo teisę bendram kapui bažnyčioje.

Nors Šv. Jurgio bažnyčioje gausu laidojimo kriptų, tačiau ir visa aplinka, ir interjeras daug kartų keistas, tad niekur nėra išlikusių antkapinių paminklų. Tyrimų metu aptikta vienuolyno patalpose bei bažnyčios aplinkoje išmėtytų jų fragmentų. Tačiau radinių palyginti nedaug, nors yra išsiskiriančių ypatinga menine verte.

Mindaugas Bertašius