Beveik 30 metų statydami pagrindinius konvento pastatus, vienuoliai gyveno nedideliame mūriniame namelyje, stovėjusiame pietinėje presbiterijos pusėje. Nėra aiškaus ir vienareikšmiško atsakymo, ar šį pastatą broliai gavo dovanų kartu su sklypu, ar pasistatė patys. Galima teigti tik tai, kad minimas statinys yra vienas ankstyviausių Kauno senamiesčio pastatų, XV a. pabaigoje įkorporuotas į bernardinų vienuolyno tūrį.

Ilgą laiką apie jį nieko nebuvo žinoma. Vienuolyno fasadai buvo tinkuoti, visas pirminis materialusis palikimas paslėptas. Patalpų sienos taip pat užlygintos storu tinko sluoksniu. 1983 metais pradėjus tada dar medicinos mokyklos architektūrinius natūros tyrimus, po trečio aukšto grindimis atrasti namelio buvusio šiaurinio frontono fragmentai – apvalios nišos, taip vadinamos „saulutės“. Tokie dekoratyviniai elementai randami pačiuose ankstyviausiuose Kauno senamiesčio pastatuose: Vytauto bažnyčioje, pastato, stovinčio Aleksoto/ Muitinės gatvių kampe, fasaduose, viename iš Rotušės aikštės rytinės išklotinės namų. Bernardinų namelio pastate rasti vienuolikos „saulučių“ fragmentai.

1996 metais vykdant vidaus architektūrinius tyrimus, atrastos dviejų užmūrytų langų angos šiauriniame ir pietiniame buvusio namelio fasaduose. Pietinio fasado vakarinėje dalyje atidengta nedidelių durų anga. Vėliau nustatyta, kad tai yra šalia namelio buvusios apvalios laiptinės durys. Šiaurinio fasado pirmojo aukšto centre išlikusios nedidelės durelės į šiaurinę patalpą. Pagrindinis įėjimas į pastatą buvo iš rytų pusės. Čia išlikęs portalas su profilinių plytų angokračiais ir niša atidarytoms durims priglausti.

Pastato pirmajame aukšte buvo dvi patalpos, kurios statybos metu spėjama naudotos, kaip koplyčia ir zakristija. Abi patalpas jungė dabar užmūryta durų anga bendroje vidinėje sienoje. Antrajame namelio aukšte buvo įrengtos brolių gyvenamosios patalpos.

Pirmojo aukšto patalpos buvo dengtos mūriniais skliautais. Šiaurinėje patalpoje – cilindrinis, pietinėje – kryžminis. Kada jie buvo pakeisti medinėmis sijinėmis perdangomis kol kas nėra aišku. Tačiau ant buvusių skliautų pėdų yra nemenkas įvairių laikotarpių tinko sluoksnis. Abiejų patalpų sienose gausu tapybos. Kol ji nebus ištyrinėta, jokie kiti sienų tyrimai negalimi.

Namelio rytinio fasado pirmojo aukšto siena iš išorės puošta juodų perdegusių plytų raštais. Pirmojo aukšto perdangos lygyje išlikusi puošni frizinė juosta. Tiek pirmojo, tiek antrojo aukšto pirminių langų angos pertvarkytos statybos ar remontų metu.

Vakarinėje namelio pusėje pirmajame aukšte išlikę kryžminiai nerviūriniai koridoriaus skliautai. Tai patys seniausi vienuolyno skliautai. Ant jų randami XVII a. tapybos fragmentai. Vakarinės koridoriaus sienos išorėje aiškiai matoma XV a. statybos metu performuoto lango anga.

Namelis buvo inkorporuotas į pagrindinį vienuolyno pastatą prisitaikant prie buvusių jo gabaritų, perdangų aukščio. Perdangų peraukštėjimo vietoje koridoriuje įrengti laipteliai. Kadangi iki trečiojo aukšto užstatymo nuotraukose ir graviūrose dar yra matomas ažūrinis XVII a. virenės kaminas, galima spėti, kad aukštoje vienuolyno pastogėje XX a. pradžioje dar galėjo būti išlikę daugiau pirmojo namelio fragmentų. Tačiau statant trečiąjį aukštą, jie be abejonės trukdė ir buvo nugriauti. Dabar išliko tik tai, kas tilpo po trečiojo aukšto grindimis.

Asta Prikockienė