Likėnų vietovė, kaip ir Birštono miestas, žymi nuo seno mineraliniais šaltiniais, turinčiais gydomąją reikšmę, panašią į Kemerno šaltinį Latvijoj arba Contrexeville Pavillion Prancūzijoje, todėl 1926 metais nuspręsta, jog „tinkamai įrengus gali turėti valstybinės reikšmės kaipo kurortas, vandenimis ir purvo vonioms gydyti reumatizmui, podagrai, odos ir kt. ligoms.“[1]

Vienas iš miestelio šaltinių yra senesnis, kitas – atrastas apie 1900 metus. Prieš atrandant antrąjį šaltinį, Likėnuose buvo eksploatuojamas pelkingoje vietoje esančio senojo šaltinio vanduo, o gydymui naudojamas purvas. Prie jo Likėnų dvaro nuominkas pastatytė medinį namelį vonioms ir kelias patalpas poilsiui, tačiau prieš Pirmąjį Pasaulinį karą namai sudegė (žmonių pasakojimais, padegta tyčia dėl konkurencinės prekybos).

1924 metais Likėnų kurorto žemė priskirta skaidant Likėnų dvaro teritoriją[2]. Po kelių metų Vidaus Reikalų Ministerija jau ėmėsi svarstyti Likėnų kurorto atkūrimo klausimus: „per mažo kiekio Lietuvoje sutvarkytų kurortų su tinkamomis sieros tynių voniomis, dėl kurios priežasties daug ligonių važiuoja užsienin ir bereikalingai išveža valiutą; susisiekimas su Likėnų dvarų yra gana patogus (žiemos metu 5 kl.nuo Gulbėnų geležinkelio stoties, vasaros gi metu kasdien vaikšto automobiliai tarp Biržų ir Panevėžio per Pabiržės bažnytkaimį); maistų kurortas gali gauti dalinai pačiame dvare, dalinai iš Pabiržės ir Biržų. (...) Kadangi esami dvaro centro gyvenamieji trobesiai baigia griūti, tik vargiai 1 namas (molio pluktinis) galės būtis atremontuotas dėl centro nuomininko, tai steigiant Likėnuose kurortą (vonių įstaigą) būtinai reikalingas pastatyti iš pat pradžios 2 trobesius: vonių trobesį pačioms vonioms (tynėms) įrengti ir kitą trobesį gyventi kurorto ligoniams ir administracijai.“[3] 1926 metais Likėnų dvaro centro sklypas (daugiau kaip 38 ha) atiteko Sveikatos departamentui prie VRM, o likusioji dvaro dalis šešiems metams išnuomota p. Verbliugevičiui už 2789 lt, su sąlyga, kad jis atliks ūkio pastatų remontą ir netrukdys departamentui vykdyti kurorto atstatymo darbus bei eksploatacijos veiklą[4].

1937 metais Pabiržės valsčiaus savivaldybės iniciatyva pradėta „vykdyti Smardonės vasarvietės medinės gydyklos statyba“[5], kurioje numatyta pirmajame aukšte įrengti 4 purvo vonių ir 8 sieros vandens vonių kambarius, 2 kambarius vonioms – kompresams, purvo šildymo ir parengimo skyrius[6], masažo, administracijos patalpas, bufetą, restoraną, laukimo ir poilsio salę, viešbutį su 9 vienviečiais ir 8 dviviečiais kambariais, antrajame aukšte – dar 9 vienviečius, 8 dviviečius ir 7 triviečius kambarius, dienos kambarį ir biblioteką. Tais pačiais metais taip pat atlikti baigiamieji aštuonių mineralinių vonių mūrinio pastato darbai (arch. P. Viliūnas)[7].

1939-aisiais Likėnuose veikė abu gydyklų pastatai, „vasarvietė be ypatingos reklamos šiemet sulaukė daug vasarotojų. (...) Nuo sezono pradžios ligi liepos mėn. pabaigos išduota 5.000 vonių, daugiausia dumblo.“[8] Atvykėliai apsistojo net už kurorto ribų, pas vietos ūkininkus ar Pabiržės miestelyje. (...) Jau ir ligonių kasos pradėjo savo narius, sergančius reumatu, siųsti čia gydytis[9].

Po sėkmingo Likėnų sezono 1940 metais pradėtos statyti dar kelios papildomos gydymo reikmėms skirtos patalpos, o tų metų sezoną kurortą aplankė apie 200 ligonių[10]. Tais pačiais metais numatyta, jog ateityje plečiant gyvenamuosius plotus ir kurortinę infrastruktūrą, Likėnų kurortas turi tendenciją susijungti su Pabiržės miesteliu[11]. Atsižvelgiant į šias pastabas, 1941 metais parengtas preliminarus Likėnų planas.

Viena vertus, lyginant su kitu tarpukario Lietuvos balneologiniu kurortu Birštonu, dėl kur kas prasčiau išvystytos infrastruktūros, Likėnus išskirtinai gydymo tikslais lankė daugiau Šiaurės rytų Lietuvos gyventojai (Biržų, Rokiškio, Šiaulių, Panevėžio, Utenos, Zarasų, Kėdainių apskr.), kita vertus, miestelis, ambicingai išgyvenęs kelis sėkmingus kurortinės veiklos metus, pelnytai vadintas „aukštos gydomosios reikšmės“[12] vasarviete.

Viltė Migonytė