Rezultatai pagal užklausą: Laikotarpis - Sovietmetis
Vilnonių audinių fabrikas "Drobė" sovietmečiu (Išlikęs) (0)
Adresas: Kauno m. sav., Kauno m., Drobės g. 62
Architektūros tipas: Profesionalus
Stiliai: Sovietinis modernizmas
Metai: 1940 - 1990
Etninis regionas: Nenurodyta
Regionas: Kaunas
Laikotarpis: Sovietmetis
Architektūros šakos: Architektūra, Gamybiniai, Fabrikas/Gamykla
Medžiagos: Gelžbetonis, Kitos medžiagos
Nuotraukos: 33
Mokslo darbų: 0
Susideda iš 0 objekto(-ų)
Reikšminiai žodžiai: "Drobės" fabrikas, Pramonė (industrija), Pramonės architektūra, Pramonės įmonės, Šančiai, Tekstilė
Teritorijos: "Drobės" fabrikas Kaune, Šančiai, Žemieji Šančiai

Sovietinė „Drobės“ fabriko istorija prasideda nuo 1940 metų birželio, kada Sovietų sąjungai pirmą kartą okupavus Lietuvą įmonė buvo nacionalizuota. Vykdant fabrikų „stambinimo“ programą „Drobė“ buvo priskirta prie vystytinų pramonės objektų. Kaip rašoma to meto spaudoje: „1940 metų rudenį, buvo pradėti dideli „Drobės“ gamybinių pastatų rekonstravimo darbai bei papildomų pastatų statyba. Rekonstravus fabriką numatyta žymiai pagerinti darbo sąlygas, keleriopai padidinti įmonės gamybinį pajėgumą. Jeigu 1940 „Drobės“ fabrike dirbo 400 darbininkų, tai 1941 darbininkų skaičius buvo didinamas iki 970 žmonių, o visiškai baigus rekonstruoti fabriką, turėjo padidėti net keturis kartus.“[1] Fabrikas dirbo ir karo metais.

1944 m. liepos 31 d. traukdamasi iš Kauno vokiečių kariuomenė fabriką apgriovė. Sovietiniuose šaltiniuose nurodoma, kad „gamybinis korpusas, katilinė bei administracinis pastatas buvo susprogdinti ir padegti. Nepaliestas liko tik fabriko kaminas“[2]. Pokario metų atstatymo darbai užtruko kelis metus. Veiklą „Drobė“ atnaujino 1947-aisiais[3] (nors kai kuriose ataskaitose minimi ir 1946 metai[4]). Tąmet fabrike buvo išausta jau 60 tūkst. metrų audinių. Kaip galima spręsti iš pirmojo vadinamojo „Techpramfinplano“, tik atnaujinus veiklą, pradėtos gaminti pusvilnonės antklodės ir medžiaga moteriškiems paltams „Raneta“[5], taip pat buvo audžiamos „kituose fabrikuose sukurtos medžiagos“[6]. Svarbesnis fabriko atsinaujinimas įvyko apie 1950 m., kuomet buvo „baigti gamybinių korpusų svarbiausi statybos darbai pagal patvirtintą projektą. Tais metais jau veikė 17 audimo staklių ir išausta 220 tūkst. m. audinių“[7]. Pirmąjį 1947 m. pradėjusį veikti audimo cechą, 1950 m. papildė verpimo, o 1951 m. taurinimo cechai[8].

Šeštajame dešimtmetyje gamyba sparčiai plėtėsi. Audimo įrenginiai buvo vežami iš įvairių Sąjungos vietų. Viešojoje erdvėje šis procesas pristatomas ypatingai akcentuojant „broliškų respublikų“ svarbą atstatant sovietinės Lietuvos ūkį. Palaipsniui didėjo ir produkcijos įvairovė: „Penkmečio [1955-1960] pabaigoje „Drobėje“ pradėjo veikti šukuotinių vilnų cechas, pradėta gaminti plona, aukščiausios rūšies šukuotinių vilnų kostiuminė medžiagą.“[9] „1957 metais įmonė pradėjo austi naujas savo meistrų sukurtas medžiagas vyriškiems kostiumams: ,,Triko drobę“ ir „Triko drobę 2“[10], o vėliau ir „Gintarą“ ir „Gintarą 2“. „Triko drobė", ,,Gintaras” bei medžiaga paltams buvo išsiųstos į Briuselio pasaulinę parodą, kur 1958 metais iškovojo aukso medalį.[11] „1959 m. „Drobės“ vilnos audinių fabrikas pagamino 158 tonas verpalų ir 221 tūkst. metrų audinių“[12]. Tuo metu „Drobės" fabrikas tapo viena stambiausių lengvosios pramones įmonių ne tik Kaune, bet ir visoje Lietuvos TSR.

Fabriko vystymasis nesustojo ir septintame dešimtmetyje. Plėstas ne tik asortimentas, gaminių kiekis, tačiau ir fabriko dydis: „1963 m. prie fabriko prijungiama Vičiūnų kaimo (Varėnos raj.) plytinė, kuri, pertvarkyta į verpimo fabriką“[13]. Palaipsniui stabilizuojasi ne tik užsakovai, bet ir produkcijos realizavimo kryptys į visą Sovietų sąjungą. Stambiu partneriu tapo „Leningrado [dab. Sankt Peterburgo] V. Volodarskio siuvimo įmonių susivienijimas“[14], kuriam audinius pradėta tiekti nuo 1963 m. 1968 m. pasaulinėje parodoje Maskvoje „Drobė“ „pelnė I laipsnio diplomą“[15].

Sąlyginai naujas fabriko etapas – 1971 m., kuomet vykstat pramonės įmonių stambinimui ir jungimui į taip vadinamus „susivienijimus“, prie „Drobės“ buvo „prijungtas Kauno audimo-taurinimo fabrikas „Lima““[16]. Aštuntojo dešimtmečio plėtros procesas nesustojo – „1975 m. prijungtas Šilutės audimas“[17]. Jungiantis įmonėms, plėtota ir techninė bazė: 1981 m. siekiant produktyvumo rodiklių „įdiegtas komplektas importinių įrengimų kostiuminių audinių galutinei apdailai atlikti“[18]. Sovietinių metų pabaigoje įmonės produkcijos apimitis siekė jau „6 mln. metrų audinių kostiumams ir suknelėms“[19]. Gaminiai ir toliau buvo siunčiami į Sovietų sąjungą. 1978 m. fabriko direktorius pažymi, kad „iš „Kedro“, „Laukio“, „Žalvario“ bei kitų susivienijimo audinių mieste prie Nevos [Sankt Peterburge] siuvamas kas antras vyriškas kostiumas.“[20] Amžininkų teigimu „Drobėje” medžiagas kostiumams rinkdavosi Sovietų Sąjungos vadovo Leonido Brežnevo siuvėjas, kuris rengdavo ir visus Centro Komiteto narius.“[21]

Tiesa, paskutiniame dešimtmetyje, „Drobėje“, kaip ir daugelyje kitų Sovietų sąjungos pramonės įmonių, buvo pastebimas tam tikras sąstingis. Antai, kalbėdamas apie vieną iš svarbių to meto įmonės raidos indikatorių – racionalizatorių pasiūlymus, 1981 m. direktorius pripažįsta: „penkerius metus sąjungoje pirmavome, o dabar susivienijime jaučiamas nebepatenkinamas darbas. Jau metų pradžioje padarytos klaidos planavime, 250 rac. pasiūlymų užplanuota mažiau už praeitus metus. Šie metai kolektyvui labai sunkūs“ [22].

„Drobė“, kaip ir kitos pramonės įmonės, nuo savo pirmųjų veiklos metų buvo įjungta į sovietinę „Socialistinių lenktynių“ sistemą. Pastaroji atiliko daugelį užduočių. „Lenktyniaujant“ su kitomis Sovietų sąjungos įmonėmis buvo kuriamas tam tikras sovietinis identitetas, skatinamas lojalumas savo įmonei. Kartu tai buvo tam tikra darbininkų kontrolės forma, siekiant didinti darbo normas. „Soclenktynių“ tradicijos išliko svarbios iki paskutiniųjų sovietinių metų. Štai, 1985 m. informaciniame leidinyje apie įmonę nurodoma, kad čia dirbo 4257 žmonės (iš kurių 3430 darbininkai), tarp kurių buvo 1 socialistinio darbo didvyrė, 7 Lenino ir 2 Spalio revoliucijos, 35 – „Garbės ženklo“, 20 „Darbo šlovės“ III laipsnio, 3 „Darbo šlovės“ II laipsnio ordininkai.[23] Svariausias fabriko apdovanojimas –  TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1976 m. suteiktas Darbo raudonosios vėliavos ordinas.[24]

Vaidas Petrulis



[1] Gulbinskienė A., Černeckis V., Kežinaitis P. Kaunas. Jo praeitis, dabartis ir ateitis. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1960, p. 71–72.

[2] Vilnonių audinių fabrikas „Drobė“ [informacinis leidinys]. Kaunas, 1960, p. 1.

[3] Fabriko „Drobė“ Techpramfinplanas 1947-tiems metams. LCVA, f. R-309, ap. 1, b. 37, l. 4.

[4] Lengvosios pramonės ministerijos Tekstilės tresto planas 1946-1950. LCVA, f. R-309, ap. 1, b. 16, l. 2

[5] Fabriko „Drobė“ Techpramfinplanas 1947-tiems metams. LCVA, f. R-309, ap. 1, b. 37, l. 35.

[6] Gulbinskienė A. et. al., op. cit., p. 92–93.

[7] Vilnonių audinių ...,1960, op. cit., p. 1. 

[8] Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, t. 3, Vilnius: Mokslas, 1978, p. 170.

[9] Gulbinskienė A. et. al., op. cit., p. 81-82.

[10] Op. cit., p. 92.

[11] Vilnonių audinių ...,1960, op. cit., p. 1. 

[12] Kauno darbo raudonosios vėliavos ordino „Drobės“ vilnos gamybinio susivienijimo vizitinė kortelė [lankstinukas]. Kaunas, 1985.

[13] Kauno darbo raudonosios vėliavos ordino „Drobės“ vilnos gamybinio susivienijimo vizitinė kortelė [lankstinukas]. Kaunas, 1985.; „1963 m. Viečiūnuose (Varėnos r.) buvo įsteigtas fabriko „Drobė" cechas, vėliau (1975 m.) perorganizuotas fabriką. Jame buvo gaminami šukuotinių vilnų trikotažiniai verpalai.“ Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, t. 3, Vilnius: Mokslas, 1978, p. 170.

[14] Bendradarbiauja siuvėjai ir audėjai. Kauno tiesa, 1978 birželio 6, p. 4.

[15] Kauno darbo raudonosios vėliavos ... 1985, op. cit.

[16] Ibid.

[17] Ibid.

[18] Lietuvos TSR Lengvosios pramonės ministerija. Pranešimai ... 1981. LCVA, f. R-152, ap. 1, b. 2592, l. 171.

[19] Semaška, A. Kaunas: mažasis vadovas. Vilnius: Mintis, 1988, p. 31. 

[20] Bendradarbiauja siuvėjai ir audėjai. Kauno tiesa, 1978 birželio 6, p. 4.

[21] Stankevičiūtė R. Tekstilės sostinės sunkmetis nepalaužė. Kauno diena, 2010 rugpjūčio 31. Prieiga per internetą: http://kauno.diena.lt/dienrastis/miestas/tekstiles-sostines-sunkmetis-nepalauze-295917

[22] Lietuvos TSR Lengvosios pramonės ministerija. Pasitarimų protokolai ... 1981. LCVA, f. R-152, ap. 1. 2682, l. 1.

[23] Kauno darbo raudonosios vėliavos ... 1985, op. cit.

[24] Kauno darbo raudonosios vėliavos ... 1985, op. cit.