„Kauno audiniai“ – viena sėkmingiausių tekstilės pramonės įstaigų sovietiniame Kaune, kuri specializavosi šilko audinių gamyboje. 1940 m. tarpukariu veikusį fabriką nacionalizavus, toje pačioje vietoje veiklą tęsė naujajai valdžiai pavaldi įmonė. Kartu buvo nusavinti ir įrengimai[1]. Įmonė pirmaisiais okupacijos metais plėsta ir kitų įmonių sąskaita. 1940 m. prie „Kauno audinių“ prijungtas šilko ir vilnos fabrikas AB „Šilkas“[2], o „darbininkų skaičius jame padidėjo iki 850 žmonių. 1941 metais turėjo išaugti iki 1040 žmonių“[3]. Tad nenuostabu, kad 1940 m. Tekstilės trestas „Kauno audinius“ mini kaip „geriausiai veikiančią tekstilės įmonę. Jai trūksta vienos šlichtavimo mašinos, kurią pastačius silpnosios vietos neliktų“[4].
Karo metais fabrikas priklausė bendrovei „Ostland-Faser Gesellschaft“ [5] ir beveik nenukentėjo. Kaip galima manyti iš 1946 m. sausio 1 d. datuojamo inventorizacijos akto, fabrike buvo išlikę ne tik pastatai, („fabriko pastatas, sandėliai, kontora, 1943-1944 m. pastatytas plytų garažas”[6]), tačiau ir pakankamai daug gamybinės įrangos (7 siūlų dvejinimo mašinos, 34 krepo sukimo mašinos, 11 metimo mašinų, įvairių užsienio firmų motorai (A.E.G., Himelverk, Luger, Orlikon, Danciaveff ir kt.), keli šimtai Audimo skyriaus staklių)) ir kt[7]. Nepaisant to, kad iš karto po karo darbininkų skaičius ženkliai sumažėjo ir siekė tik 280[8], gamybos procesas buvo atnaujintas itin greitai. Fabrikas 1946-1950 metų laikotarpyje gamybos apimtimis buvo neabejotinas lyderis ne tik Kaune, bet ir visoje Lietuvos TSR[9], „1950 įmonė metais pagamino 2,8 mln. metrų šilko audinių“[10].
Per visą sovietinį laikotarpį fabrikas sparčiai plėtėsi. 1965 m. „Kauno audiniuose“ „pradėjo veikti naujas cechas, kuriame buvo pastatyta 200 audimo staklių. Fabrike buvo diegiama nauja technika, „pasenusios ataudų špūliavimo mašinos pakeistos automatinėmis, įdiegtos automatizuotos metimo mašinos, įsisavintas naujas iki tol mažai taikytas technologinis audinių neglamžumo mažinimo procesas.“[11] Jei 1950 m. fabrike buvo pagaminta „2,8 milijonų metrų šilkinių audinių“, tai 1977 m. jau „7,1 milijonų metrų“[12].
Įvairesnis tapo ir gaminių asortimentas. 1960 m. fabriko pagrindinė produkcija buvo „natūralus, viskozinis ir acetatinis šilkas, viskoziniai su medvilne bei sintetinio pluošto-kaproniniai audiniai.“[13] 1965 m. „gaminami daugiausiai pamušaliniai ir krepiniai audiniai, o vėliau, plačiai naudojant cheminius pluoštus, pradėta gaminti įvairius dirbtinio šilko audinius“.[14] Gaminiai buvo parduodami visoje Sovietų sąjungoje. 1967 m. prekybos vietų sąraše išskiriamos 152 įmonės įvairiausiuose TSR miestuose: Odesoje, Kijeve, Leningrade, Maskvoje, Alma Atoje, Južno-Sachalinske, Irkutske, Permėje, Ufoje, Murmanske ir t.t.[15] Ilgainiui fabrike buvo įdiegta tam metui pažangi įranga. Anot amžininkų čia veikė „unikalios žakardinio audimo staklės, ant kurių buvo galima išausti įvairiausių dalykų iš dirbtinio šilko, tikro šilko, triacetato.“[16]
Tiesa, gamybos apimtys bei įranga ne visuomet bylojo apie išsiritinę kokybę. To meto spaudoje galime rasti gausybę liaupsinančių eilučių: „Kasmet savo asortimentą atnaujiname apie 30 procentų. Šiais metais išleidžiame 25 pavadinimų audiniu. 15-kai jų suteiktas Valstybinis kokybės ženklas. Taip pat šiemet bus išleista 20 procentų audinių kurie turi labai didelę gyventųjų paklausą“[17]. Tačiau oficiali propaganda, kaip ir kitų pramonės įmonių atveju, atspindėjo tik dalį tiesos. Problemų dėl gaminių kokybės buvo tiek ankstyvuoju, tiek vėlyvuoju sovietmečiu.
Pirmaisiais pokario metais, pasikeitus tiekėjams, pagrindinis klausimas buvo žaliavos kokybė. Antai „1947-1948 metais 45 % žaliavos buvo III ir žemesnės rūšies, menkai tinkama gamybai“[18]. Pagrindiniai tiekėjai – Kijevas, Klinas, Leningradas, direktoriaus teigimu, mažai kreipė dėmesio į nurodomas užsakovo specifikacijas.[19] Tad ir pirmos rūšies produkcijos fabrike 1947 m. pagaminta tik 14,5 proc.[20] Žaliavos kokybės klausimus turėjo spręsti „1966 m. rugsėjo 1 d. fabrike pradėjusi veikti „Darbo Mokslinio organizavimo“ laboratorija, kurioje dirbo trys žmonės[21]. Kokybės bei asortimento įvairovės klausimai aktualūs išliko iki vėlyvojo sovietmečio. Štai 1986 m. fabriko direktorius kalbėdamas apie asortimento atnaujinimo galimybes gana atvirai pripažįsta: „nepasiekėme planinio rūšingumo. Pakvietėme mokslininkus į talką, nes nemokame palaikyti reikalingus technologinius režimus“[22].
Vaidas Petrulis
[1] Akcinės bendrovės “Kauno audiniai” nacionalizacijos aktas, 1940. KAA, f. R-325, ap. 1, b. 5.
[2] Susirašinėjimas su įstaigomis, organizacijomis …, 1941. KAA, f. R-325, ap. 1, b. 14, l. 7.
[3] Gulbinskienė A., Černeckis V., Kežinaitis P. Kaunas. Jo praeitis, dabartis ir ateitis. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1960, p. 71.
[4] Darbininkų pasitarimo ... , 1941. LCVA, f. R-309, ap. 1, b. 2, l. 15.
[5] Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, t. 5, Vilnius: Mokslas, 1979, p. 389.
[6] 1945 metų pagrindinės veiklos metinis balansas su priedais, 1946. KAA, f. R-325, ap. 1, b. 19, l. 21.
[7] Ibid.
[8] Tresto penkmečio planas 1946-1950-tiekms metams, 1946. LCVA, f. R-309, ap. 1, b. 16, l. 31.
[9] Ibid., l. 2
[10] Meškauskas K., Meškauskienė M. Lietuvos pramonė socializmo laikotarpiu. Vilnius: Mintis, 1980, p. 211
[11] Ibid., l. 211.
[12] Ibid., l. 211.
[13] Gulbinskienė A. et. al., op. cit., p. 93.
[14] Meškauskas K., Meškauskienė M., op. cit., p. 211.
[15] Susirašinėjimas su LTSR Lengvosios pramonės ministerija ir ..., 1967. KAA, f. R-325, ap. 1, b. 326, l. 101–107.
[16] Griauti nebuvo. Respublika, 2012 m. birželio 18, prieiga per internetą: http://www.respublika.lt/lt/naujienos/lietuva/kitos_lietuvos_zinios/griauti_nebuvo_sunku/,print.1
[17] Vėsaitė V. Kokių šilkų norite? Kauno tiesa, 1978 gegužės 31, p. 4.
[18] Pranešimai ir ataskaitos ... , 1948. LCVA, f. R-309, ap. 1, b. 66, l. 36.
[19] Ibid., l. 37.
[20] Ibid., l. 41.
[21] Susirašinėjimas su LTSR Lengvosios pramonės ministerija ir ..., 1967. KAA, f. R-325, ap. 1, b. 326, l. 41.
[22] Lietuvos TSR Lengvosios pramonės ministro ir valdybų bei skyrių pasitarimai, 1948. LCVA, f. R-152, ap. , b. 3433, l. 14.