1958 m. sujungus fabrikus „Jėga“ ir „Trikotažas“ įkurta stambi įmonė, pavadinta „A. Šiaučiūnaitės trikotažo fabriku“[1]. 1960 m. jame jau dirbo „apie tūkstantį darbininkų“[2]. Augant gamybos apimtims pradėta intensyviai plėsti buvusią „Jėgos“ teritoriją ir didinti patalpų skaičių: „1963 metais pastatytas triaukštis gamybinis pastatas, 1965 m. – priestatas, 1966 m. – gamybinis pastatas, 1967 m. – antras aukštas virš valgyklos, 1973 m. dar vienas priestatas“[3]. Taigi, 1973 m. tai buvo milžiniškas, daugiau kaip 2 hektarų teritorijoje veikiantis pramoninis kompleksas su „12 pastatų bei priestatų, kuriuose talpinosi cechai, administracijas ir visuomeninės organizacijos sandėliai ir dirbtuvės, med. punktas, valgykla, bufetas, garažas ir kt.“[4].
Po rekonstrukcijų fabrike veikė trys pagrindiniai cechai: mezgimo, „kuriame per metus pagaminama apie 1400 tonų trikotažinės medžiagos iš acetatinio bei viskozinio šilko ir kaprono“[5]; sukirpimo, „kuriame per metus sukerpama 10500 t. vienetinių gaminių“[6] bei moteriško ir vaikiško trikotažo siuvimo cechas[7].
Po fabrikų sujungimo „kurį laiką dar buvo gaminama gan įvairi produkcija, panaudojama įvairi žaliava: medvilniniai vyriški ir moteriški apatiniai baltiniai, vaikiški treningai bei pusvilnonės medžiagos treningai ir kt. 1969 m. fabrikas gamino net 60 fasonų gaminių“[8]. Veiklai specializuojantis „fabrikas palaipsniui ėmė gaminti tik vaikišką ir moterišką apatinį trikotažą iš šilko ir kaprono. Viršutinio trikotažo gamyba visai nutraukta 1972 metais, o mezgimo mašinos perduotos kitiems fabrikams. (...) 1973 m. įsisavinta peniuarų gamyba, o 1974 m. chalatų“[9].
Nuo 1971 m. fabrike pradėta gaminti Valstybiniu kokybės ženklu pažymėtas prekes: „1971 m. 5 400 vienetų gaminių, 1974 m. 140 t. vienetų gaminių“[10]. Įdomu tai, kad ir medžiagos septintojo dešimtmečio pabaigoje fabrikui siųstos ne tik iš Sovietų sąjungos rinkos (Kauno, Čerkasų, Černigovo, Kijevo, Klino, Kursko dirbtinio pluošto gamyklų), tačiau ir iš „Italijos, Anglijos, Prancūzijos, Olandijos, net Japonijos ir JAV“[11]. Tiesa, trūkstant duomenų neaišku, kokios tai medžiagos, kokie kiekiai ir kas iš jų gaminama. Aštuntame dešimtmetyje plėtėsi eksporto kryptys, fabriko produkcija buvo gabenama be tik į Lietuvos TSR, bet ir į Primorską, Rostovą prie Dono, Novorosijską, Vologdą, Tulą, Irkutską, Brianską[12].
Devintame dešimtmetyje fabrikas toliau plėtėsi: „Pastatytas naujas administracinis korpusas, kuriame įrengta 175 vietų valgykla ir 50 vietų bufetas bei kulinarijos parduotuvė.“[13] Nestokota ir ambicingų užmojų: „Trikotažo“ fabrike planuojama pastatyti galeriją tarp gamybinių korpusų su žiemos sodu ir trimis poilsio kambariais“[14]. Paskutiniuoju sovietmečio dešimtmečiu fabriko asortimentą sudarė „moterims ir mergaitėms skirti apatinukai, naktiniai marškiniai, pižamos, peniuarai, vaikiški šliaužtinukai su aplikacijomis, įvairūs siuvinėti kostiumėliai, viskozinės ir kaproviskozinės palaidinukės.“[15] Įmonės gaminiai ir toliau eksportuojami į visą Sovietų sąjungą „Maskvą, Leningradą, Kijevą, Tbilisį ir kt.“[16].
Vaidas Petrulis
[1] Jakucevičienė A. A. Šiaučiūnaitės trikotažo fabriko istorija. Rankraštis. Kaunas, 1976, l. 1.
[2] Gulbinskienė A., Černeckis V., Kežinaitis P. Kaunas. Jo praeitis, dabartis ir ateitis. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1960, p. 94.
[3] Jakucevičienė A. op. cit., l. 35.
[4] Ibid., l. 36.
[5] Ibid., l. 36.
[6] Ibid., l. 37.
[7] Ibid., l. 37.
[8] Ibid., l. 38.
[9] Ibid., l. 39.
[10] Ibid., l. 43.
[11] Ibid., l. 44.
[12] Ibid., l. 45.
[13] Strackas S. Tikslas – dirbti lengviau, ilsėti geriau. Kauno tiesa, 1981 vasario 18, p. 5.
[14] Ibid., p. 5.
[15] Sadauskaitė, J. Didelio cechno dideli uždaviniai. Kauno tiesa, 1981 vasario 18, p. 5
[16] Ką mena įmonės istorija. Kauno tiesa, 1981 lapkričio 6, p. 4.