Dirbtinio pluošto gamyklos atsiradimas siejamas su 1958 m. Komunistų partijos nutarimu „Dėl chemijos pramonės plėtimo“. Konstatavus, kad „viena iš svarbiausių technikos pažangos krypčių yra gamybos procesų chemizavimas, įvairių cheminių medžiagų naudojimas pramonės įmonėse, žemės ūkyje, statyboje ir buityje“[1], visose šiose srityse griebtasi chemijos diegimo. Tekstilės pramonė nebuvo išimtis. Kaune nuspręsta statyti pirmąją Sovietų sąjungoje[2] stambią dirbtinio pluošto gamyklą. Pagrindinis naujosios  gamyklos uždavinys – tekstilės žaliavos pramonei ruošimas.

Jau 1959 metais, parengta ir gruodžio 30 dieną LTSR ministrų Taryboje patvirtinta projektinė užduotis gamyklos statybai[3]. Sudėtingą gamyklą projektavo sąjunginiai projektavimo institutai. Pagal priminį projektą, fabrike buvo numatyta „išleisti 13000 t. diacetatinio šilko per metus[4]. 1962 metais buvo patvirtinta nauja projektinė užduotis, pagal kurią bendras gamyklos galingumas liko toks pat – 13000 tonų per metus, tačiau pakeista gamybinė programa: „diacetatinio šilko – 6600 tonų per metus, triacetationio šilko – 5250 tonų per metus, triacetatinio štapelio – 1750 tonų per metus.“[5]

1961 m. lapkričio mėn. pradžioje prasidėjo gamyklos statyba. Pagrindinio korpuso plotas – 65 tūkst. kv. m. Šiame pastate patalpinti diacetato ir triacetato technologinių linijų cheminiai, verpimo, pirminiai gamybinių partijų rūšiavimo, komplektavimo, tekstiliniai ir rūšiavimo pakavimo cechai, administracinės bei buitinės patalpos ir priblokuotas 3 aukštų administracinis pastatas. Pastarajame, suprojektuotos didžiulės gamyklos laboratorijos, pirmos kategorijos sveikatos punktas, 150 vietų valgykla, 300 vietų susirinkimų salė. Visas gamyklos užimamas plotas apie 27 ha. 1964 m. gegužės mėnesį pradėtas triacetatinio pluošto gamybos iš Anglijos gautų įrengimų montavimas. Linija buvo paleista 1965 m. rugsėjo 22 d.[6] TSRS Chemijos pramonės ministerijos įsakymas dėl eksploatacijos pradžios duotas 1965 m. spalio 16 d.[7] Tiesa, tais metais gamyba nebuvo užbaigta, o direktorius įpareigotas šiuos „nebaigtumus“ pašalinti. Gamykloje veikė įvairių tipų mašinos: verpimo, sukimo, pervyniojimo, sekcijinės metimo, partijinės metimo, šlichtavimo[8]. Pirmasis triacetatnis pluoštas buvo pagamintas 1965 m. pabaigoje, diacetatinis 1967 m. pradžioje.[9] Nuo 1966 m. pradėtas gaminti „triacetatinis šilkas kabelinei pramonei“[10].

1968 m. kovo 7 d. paleista trečia linija – putlūs siūlai, gaminami prancūziškais įrengimais.  Per pirmuosius metus pagaminta ir realizuota apie 850 tonų putlių siūlų[11]. „1969 metais įmonė jau dirbo visu pajėgumu. Devintajame dešimtmetyje, siekiant padidinti gamybinį našumą, modernizuoti įmonės įrengimai. Baigus vykdyti modernizavimo programą, išaugo diacetatinių ir triacetatinių siūlų gamybinės linijos pajėgumas[12]. Ilgainiui gamykla tapo „viena didžiausių šio profilio įmonių Europoje“ [13]. „Apie 25% produkcijos perdirbama Lietuvos įmonėse, likusi dalis – Pabaltijo respublikose ir centriniuose TSRS rajonuose. Be to, siunčiama ir į užsienio šalis: Kubą, Prancūziją, Čekoslovakiją.“[14]

Milžiniško mastelio įmonės (1966 m. sausį gamykloje dirbo virš 2000 žmonių[15], 1968 m. skaičius išaugo iki 3900[16]) reikšmė siejama ne tik su gamybos apimtis. Fabrikas veikė ir kaip stiprus miesto urbanistinės raidos impulsas. Energetiškai „Dirbtinis pluoštas“ buvo susijęs su Petrašiūnų šilumine elektrine. Šalia gamybinių patalpų jau 1965 m. planuota pastatyti 1200 proftechninė mokyklą ir 484 vietų studentų bendrabutį[17]. Tiesa, mokyklos statybos užtruko. „Kartu su gamykla išaugo naujas Dainavos mikrorajonas su daugiaaukščiais gyvenamaisiais namais, mokyklomis, darželiais, prekybiniais centrais ir kultūrinėmis įstaigomis“[18]. Lietuvos pramonės ir architektūros istorijoje ypatingai išsiskiria „kultūrinis-buitinis“ centras „Girstutis“. Objektas kurtas kaip polifunkcinis rajono traukos taškas, kuris, architekto Algimanto Mačiulio žodžiais tariant, turėjo tapti „viso gyvenamojo ansamblio branduoliu, kompoziciniu centru bei svarbiausiu architektūriniu akcentu“[19].

Vaidas Petrulis