Intensyviai besiplečiant „Kauno audiniams“ 1951 m. atidarytas naujas cechas Vilijampolėje. Šiame ceche sumontuotos pačios naujausios audimo stakles ir kiti įrengimai. 1953 metais cechas pagamino pirmąją produkciją. 1956 m., didėjant produkcijos apimtims, Vilijampolės cechas atsiskyrė nuo „Kauno audinių“ ir tapo savarankiška įmone – Kauno pliušo-šilko kombinatu, kuriame „pirmą kartą Lietuvoje pradėti gaminti įvairus aukštos kokybės pliušo audiniai.“[1] 1960 m. šis kombinatas jau buvo „viena stambiausių respublikoje įmonių“[2].
Septintajame-aštuntajame dešimtmetyje įmonė ženkliai plėtėsi. Jei 1960 m. spaudoje buvo rašoma, kad „Kombinatas kasdien išaudžia apie 38 tūkstančius metrų dailių ir patvarių audinių[3], tai 1988 m. „Darbo raudonosios vėliavos ordino P. Ziberko šilko kombinatas, per metus pagamino apie 30 mln. metrų dirbtinio šilko audinių.“[4] 1957 m. pastatytas „20 tūkst. kvadratinių metrų pagrindinis gamybinis korpusas, 1960 m. dažymo ir taurinimo cechai, 1964 m. inžinerinis korpusas.“[5] Fabrikas buvo pirmasis Sovietų sąjungoje išbandęs ir 1968-1972 pritaikęs pneumatines audimo stakles šilkiniams audiniams austi. Reklaminiame leidinyje teigiama, kad „Zibertiečiai vieni pirmųjų Tarybų sąjungoje įsisavino audinių iš putlaus triacetato ir dirbtinio kailio iš plokščios viskozės gamybą“[6].
1981 m. „įsisavinti importiniai įrengimai pūkiniams audiniams trikotažo pagrindu gaminti“[7]. Devintojo dešimtmečio „reklaminiame prospekte“ rašoma, kad „Kombinate veikia apie pusantro tūkstančio įvairiausių įrengimų pagamintų Tarybų šalyje ir užsienyje: Lenkijoj, Čekoslovakijoje, Vokietijos Demokratinėje Respublikoje, Italijoje, Prancūzijoje, Austrijoje ir kitose šalyse. Tai pneumatinės, pneumorapyrinės, automatinės, mechaninės audimo staklės, taip pat taftingo mašinos prasiuvimui (dirbtiniai kailiai). Šie įrengimai išdėstyti 13-oje įmonės cechų, kuriuose 2900 zibertiečių per metus pagamina daugiau kaip 29 milijonus 600 tūkstančių metrų dirbtinio šilko ir įvairių dirbtinių kailių. Jie gaminami iš viskozės, triaceteto, kaprono, medvilnės, pusvilnės ir kitų žaliavų.“[8]
Sovietmečio pabaigoje fabrikas „gamino šilkinius audinius suknelėms, pamušalams, sportiniams drabužiams, galanterijos pramonei, dirbtinį kailį viršutiniams drabužiams, avalynei, žaislams, neaustines medžiagas. (...) Produkcija siunčiama į visas sąjungines respublikas, Lenkiją, Korėjos LDR, Kubą, Bulgariją, Čekoslovakiją.“[9] Žaliavomis rūpintasi iš Sovietų sąjungos rinkų: „Mogiliovo, Kijevo, Kalinino, Maskvos ir daugelio kitų miestų“[10]. Įdomu, kad fabrikas garsėjo ne tik gera gamybos infrastruktūra, bet ir čia veikusia maitinimo įstaiga –„1973 m. valgykla pripažinta geriausia visuomeninio maitinimo įmonė TSRS lengvojoje pramonėje“[11].
Vaidas Petrulis
[1] Gulbinskienė A., Černeckis V., Kežinaitis P. Kaunas. Jo praeitis, dabartis ir ateitis. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1960, p. 94.
[2] Ibid., p. 94.
[3] Ibid., p. 94.
[4] Semaška, A. Kaunas: mažasis vadovas. Vilnius: Mintis, 1988, p. 32.
[5] P. Ziberto Darbo raudonosios vėliavos ordino šilko kombinatas. Reklaminis prospektas. Kaunas: 1987[?]
[6] P. Ziberto Darbo raudonosios vėliavos ordino šilko kombinatas. Reklaminis prospektas. Kaunas: 1981 [?]
[7] Ataskaitos, pranešimai, apžvalgos ir kt. …, 1981. LCVA, f. R-152, ap. 1, b. 2592, l. 171.
[8] P. Ziberto Darbo raudonosios vėliavos ordino šilko kombinatas. Reklaminis prospektas. Kaunas: 1981 [?]
[9] Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, t. 12, Vilnius: Mokslas, 1984, p. 440.
[10] P. Ziberto Darbo raudonosios vėliavos ordino šilko kombinatas. Reklaminis prospektas. Kaunas: 1981 [?]
[11] Ibid.