Kojinių fabrikas „Silva“ (Išlikęs) (0)
Adresas: Kauno m. sav., Kauno m., Raudondvario pl. 93
Architektūros tipas: Profesionalus
Metai: 1928 - 1990
Etninis regionas: Nenurodyta
Regionas: Kaunas
Laikotarpis: Pirmoji Respublika, Sovietmetis
Architektūros šakos: Architektūra, Statinys, Gamybiniai, Fabrikas/Gamykla
Medžiagos: Mūras (plytų), Kitos medžiagos
Nuotraukos: 8
Mokslo darbų: 0
Susideda iš 0 objekto(-ų)
Reikšminiai žodžiai: Kojinių fabrikas "Silva" Kaune, Pramonė (industrija), Pramonės įmonės, Tekstilė, Vilijampolė
Teritorijos: Buvęs kojinių fabrikas „Silva“ Kaune, Raudondvario pl. 93, Vilijampolė

Kojinių fabriko „Silva“ ištakos siekia 1928 m., kuomet „broliai Jankelis ir Ošeris Uliamperliai Vilijampolėje įkūrė trikotažo dirbtuvę, kuri veikiai peraugo į akcinę bendrovę „Broliai Uliamperliai ir Ko“[1]. Pastarosios ofisas buvo įsikūręs namo Daukšos g. 28 [dab. Šv. Gertrūdos 33] antrame aukšte, o pats fabrikas – Vilijampolėje, Raudondvario g. 27 [dab. Raudondvario pl. 93][2]. Ilgai netrukus, įmonė kiek prasiplėtė, užstatyti antrasis ir trečiasis aukštai. „Pirmajame aukšte buvo atliekamos formavimo operacijos, o sekančiuose mezgimo ir siuvimo“[3]. Susiformavo to meto pramonės architektūrai būdingas objektas.

Bendrovės įstatuose nurodyta, kad jos „tikslas yra ir įvairių trikotažo prekių išdirbimas bei prekyba visokiomis kitomis tos pat rūšies prekėmis“[4], nors produkcijos pagrindą sudarė moteriškos kojinės. Čia dirbo apie 50 darbininkų. Bendrovė visą laiką veikė pelningai. 1939 m. sausio 1 d. jos akcinis kapitalas siekė 1 250 000 litų, o atsarginis kapitalas – 71 500 litų[5]. Bendrovė „1940 m. liepos mėnesį buvo nacionalizuota ir tapo Valstybiniu kojiniu fabriku „Silva“[6]. Karo metais fabrikas tęsė savo veiklą ir buvo pervadintas į „Strumf und Wirkwaren fabrik „Silva“.“[7]

Traukiantis vokiečiams gamykla pernelyg nenukentėjo. Net ir sovietinėje istoriografijoje, kuri buvo linkusi gerokai sutirštinti karo nuostolius, kalbama tik apie sandėlių susprogdinimą bei tam tikros įrangos išgabenimą: „okupantai besitraukdami iš Kauno ėmė gabenti iš įmonės mašinas, elektros motorus ir kitą turtą, bet visko išgabenti nespėjo.“[8] Pokario metais fabrikas gamino „vyriškas, moteriškas ir vaikiškas kojines, o taip pat „Jėgos“, „Inkaro“ ir „Audimo“ fabrikams tiekė dažytą ir pūkuotą trikotažinę medžiagą“[9].

Sovietmečiu „Silva“ tapo viena svarbiausių Kauno tekstilės pramonės įmonių. Šeštajame dešimtmetyje fabrikas stipriai išplėstas. 1950 m. atvežta nauja įranga iš įvairių Sovietų sąjungos gamyklų: „Trikotažo ir kojinio fabriko „Silva“ kolektyvas praeitais metais gavo iš Tulos gamyklos 60 kojinių  mezgamųjų automatų, iš Leningrado (dab. Sankt Peterburgo) Engelso vardo gamyklos 15 ketelinių mašinų, 19 lastikų mezgimo mašinų, mašiną kapronui džiovinti, iš Ivanovo miesto eilę kitų įrengimų. Tai įgalina fabriką produkcijos išleidimą 1951 metais padidinti beveik du kartus“[10]. 1953 m. viename iš Leningrado institutų paruoštas fabriko rekonstrukcijos projektas[11]. 1960-taisiais, „Silvoje“ jau dirbo pusantro tūkstančio žmonių, o per dieną pagamino apie 60 tūkstančių porų įvairių kojinių[12]. Tiesa, formalieji statistiniai rodikliai neatspindi tikrosios socialistinio gyvenimo kasdienybės, prisodrintos atvirų vagysčių[13], bei nepaliaujamos politinės propagandos, trimituojančios apie socialistinių lenktynių nugalėtojų ir racionalizatorių indėlį į sovietinės gerovės kūrimą.

Fabriko teritorija plečiama ir brandžiuoju sovietmečiu: „1969 m. atiduotas eksploatuoti naujas keturių aukštų trikotažo apdailos cechas, kurio gamybinis plotas viršija 6 tūkstančius kvadratinių metrų. Čia pastatyti modernūs technologiniai įrenginiai, įsisavinta nauja šilkinių trikotažo audinių dažymo technologija. 1970 m. užbaigta stambaus trijų aukštų gamybinio buitinio korpuso statyba. Jame patogiai įsikūrė kojinių dažymo cechas, administracija ir fabriko darbuotojų buitinės patalpos.[14]

Nuo 1968 m. fabrikas pradėjo specializuotis vaikiškų kojinių gamyboje. Įdomu, kad dar 1961 m. „Silva“ buvo pirmas fabrikas Tarybų Sąjungoje pradėjęs gaminti vaikiškas kojines-kelnes[15], kurioms 1970 m. suteiktas Valstybinis kokybės ženklas[16]. Fabriko produkcija ne karta eksponuota tarptautinėse parodose Poznanėje, Bagdade, Plovdive, Izmire, Budapešte, Osakoje ir kitur.[17] 1970 m. prie „Silvos“ fabriko prijungtas užuolaidų mezgimo fabrikas „Pakaita“, kuris išplėtė „Silvos“ produkcijos asortimentą[18].

1975 m. „Silva“ tapo didelio Adelės Šiaučiūnaitės trikotažo gamybinio susivienijimo pagrindine įmone[19]. 1981 m. šioje korporacijoje dirbo 5700 darbuotojų. Be „Silvos“ susivienijimui priklausė Kauno trikotažo fabrikai „Audimas“ ir „Trikotažas“, Kelmės trikotažo fabrikas (įkurtas 1963 m.), cechai Gaižiūnuose, Jonavoje, Tytuvėnuose, Užventyje ir Žeimiuose.

Vaidas Petrulis



[1] Pavilonis, Z. Kovos ir darbo metodai. Kauno tiesa, 1978 birželio 9, p. 4.

[2] Lietuvos telefono abonentų sąrašas 1940 metams. Pašto valdybos leidinys, p. 168.

[3] Miklyčius, K., Pavilonis, Z., Pavalkis, J. Kovos ir darbo metai: susivienijimo pagrindinės įmonės istorija. Rankraštis. Kaunas: 1979, p. 6.

[4] Pavilonis, Z. op. cit., p. 4.

[5] Ibid.

[6] Miklyčius, K. et. al., op. cit., p. 9.

[7] Ibid., p. 9.

[8] Pavilonis Z. op. cit., p. 4.

[9] Miklyčius, K. et. al., op. cit., p. 15.

[10] Močalovas, K. Užtvirtinti pramonės laimėjimus. Kauno tiesa, 1951 sausio 5 d., p. 3.

[11] Miklyčius, K. et. al., op. cit., p. 16.

[12] Gulbinskienė A., Černeckis V., Kežinaitis P. Kaunas. Jo praeitis, dabartis ir ateitis. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1960, p. 94.

[13] Šolochovas, J. Netvarka „Silvos“ fabrike. Kauno tiesa, 1953 kovo 31, p. 3.

[14] Gulbinskienė A. et. al., op. cit., p. 94.

[15] Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, t. 10, Vilnius: Mokslas, 1983, p. 563.

[16] Miklyčius, K. et. al., op. cit., p. 19.

[17] Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, t. 10, Vilnius: Mokslas, 1983, p. 563.

[18] Miklyčius, K. et. al., op. cit., p. 18.

[19] Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, t. 10, Vilnius: Mokslas, 1983, p. 159.