Rezultatai pagal užklausą: Laikotarpis - Sovietmetis
Kazio Giedrio vardo kailių gamybinis susivienijimas (Išlikęs) (0)
Adresas: Kauno m. sav., Kauno m., Raudondvario pl. 101.
Architektūros tipas: Profesionalus
Metai: 1935 - 1990
Etninis regionas: Nenurodyta
Regionas: Kaunas
Laikotarpis: Pirmoji Respublika, Sovietmetis
Architektūros šakos: Architektūra, Statinys, Gamybiniai, Fabrikas/Gamykla
Medžiagos: Mūras (plytų), Gelžbetonis, Kitos medžiagos
Nuotraukos: 12
Mokslo darbų: 0
Susideda iš 0 objekto(-ų)
Reikšminiai žodžiai: Kazio Giedrio vardo kailių gamybinis susivienijimas Kaune, Pramonė (industrija), Pramonės architektūra, Vilijampolė
Teritorijos: Kaunas, Kazio Giedrio vardo kailių gamybinis susivienijimas Kaune, Raudondvario pl. 101, Vilijampolė

Šiuolaikinės kailių pramonės pradžia Lietuvoje – komplikuota: „Prieš Did. karą ir dar ankstesniais laikais buvo manyta, kad gerus brangiuosius kailius gali išdirbti tik Leipcige, kur tais laikais koncentravosi stambiausia Europos kailių pramonė. Į visas pastangas išdirbti brangiuosius kailius vietoje buvo žiūrima su nepasitikėjimu. Tačiau pokariniais laikais, pradėjus labiau rūpintis vietinės pramonės sukūrimu, atkreiptas dėmesys ir į brangiųjų kailių apdirbimo pramonę.”[1] Kauno kailių pramonės užuomazgos siejamos su Kėdainiais. Čia 1932 m. broliai Vininkai čia įkūrė fabrikėlį: „Lietuvos pramonė praturtėjo dar viena nauja įmone su moderniškomis mašinomis. Fabrike dirba keli desėtkai darbininkų, visas darbas prižiūrimas specialistų iš užsienio. (...) Apdirbami sidabrinių lapių kailiai, kas anksčiau teko gabentis iš užsienio”. Tuo metu fabrikas turėjo užsakymų iš Belgijos (kur už gaminių kokybę buvo apdovanotas Grand Prix aukso medaliu[2]), Italijos, Čekoslovakijos[3].

Vėliau, 1935 m., gamyba buvo perkelta į Kauną, o fabrikas pavadintas „Vilku“. Tais pačiais metais gamyklos atstovai dalyvavo parodoje, kurioje už aukštą gaminių kokybę apdovanoti aukso medaliu. Spaudoje neretai pasirodydavo pranešimai apie išskirtinai įvairų „Vilko” dirbinių asortimentą: „čia ir gražiausi karakuliai, jų yra ir rudų, juodų, pilkų; audinės, ūdros, rūpestingai išdirbti ruonio (kotiko), įvairios oženos. Ypač pažymėtina įvairios veršienos, kurios pasižymi savo minkštumu[4]. Fabrikas savo produkcijai tiekti intensyviai ieškojo rinkos užsienyje: „telieka rekomenduoti vartotojams atsikratyti muitinės ženklo psichozu ir nebepermokėti už užsienio kailius, nes „Vilko” dirbiniai yra labai aukštos kokybės.”[5] Tarpukariu fabriko gaminiai buvo parduodami pačioje gamykloje įsikūrusiame „marke” (parduotuvėje)[6].

1940 m. įmonė buvo nacionalizuota. Fabrikas veikė ir karo metu, kurio metu nebeik nenukentėjo. Pasinaudodama šiuo faktu,  sovietinė propaganda apie fabriko pokarinę būklę skelbė esą, kuomet vokiečiai „išmontavo ir norėjo išsivežti nors ir negausius fabriko įrengimus bei variklius, darbininkai, rizikuodami gyvybe, į dėžes prikrovė akmenų, o įrengimus nuo okupantų paslėpė“[7]. „Vilkas“ pradėjo veikti dar nepasibaigus Antrajam pasauliniam karui: „jau 1944 m. išdirbo 1,9 tūkst., o 1945 m. 17 tūkst. avikailių“[8]. 1960 m. minimi „daugiau kaip milijonas avikailių, kasmet čia virstančių aukštos kokybės taurintais kailiais, kuriems suteikiami įvairūs atspalviai ir nuostabi imitacija.“[9] 1947 metais įmonei  buvo suteiktas „Kazio Giedrio vardas“[10].    

1964 metais keturi sovietinėje Lietuvoje veikusieji kailių fabrikai teritoriniu pagrindu buvo sujungti į du gamybinius susivienijimus: Vilniaus J. Vito ir Kauno K. Giedrio kailių gamybinį susivienijimą (jo pagrindine įmone tapo K. Giedrio kailių fabrikas, o filialu – Kauno „Raudonosios vėliavos“ kailių siuvimo  fabrikas). Susivienijimo veiklos pradžioje K. Giedrio fabrike „buvo išdirbami tik kailiai. Dalis šios produkcijos perduodama susivienijimo filialui kailiams siūti, o kita dalis siunčiama Vilniaus J. Vito susivienijimui[11]. Septintojo dešimtmečio pabaigoje K. Giedrio kailių pramonės susivienijime buvo „atiduotas naudoti naujas gamybinis korpusas ir rekonstruota kailių dažykla. Pradėjus šį pastatą eksploatuoti ir sukoncertavus jame avikailių apdorojimą, jų gamyba 1970-aisiais, lyginant su 1965 metais, padidėjo dvigubai.“[12] 1980 m. baigtas statyti „brangių kailių sukirpimo baras“ Devintajame dešimtmetyje atnaujinta ir įranga: „odos minkštinimui ir plastiškumui pradėjome naudoti fermentinius preparatus, pikeliavimui – įvairių modifikacijų rūgšties mišinius. Žaliavos kokybei gerinti pritaikėme naują avikailių dažymą juoda spalva naudojant hidrosulfatą“[13].  

Pagrindinis fabriko asortimentas buvo „paprasto ir taurinto apdirbimo, trafaretinio dažymo ir purkšti avikailiai, įvairių spalvų audinės, puošnusis karakulis. Iš šių kailių siuvami moteriški bei vaikiški paltai, vyriškos palaidinės, vyriškos bei vaikiškos kepurės, apykaklės, pirštinės. Žaliava tiekiama iš Vidurinės Azijos, Pabaltijo respublikų, Leningrado ir Maskvos bazių. (...) Dalis produkcijos žymima Valstybiniu Kokybės ženklu“[14]. 1976 metų asortimentas iliustruoja ir fabriko kiekybines apimtis: „pagaminta 101 mln. dm2 avikailių, 8500 moteriškų, 82000 vaikiškų kailinių paltų, 70000 sportinių striukių, 500000 kepurių, 723000 apykaklių, išdirbo 55000 audinių kailiukų“[15]. Įdomus faktas neminimas oficialiuose to meto reklamose – 1967 m. fabrike pradėtos gaminti avikailių kepurės TSRS gynybos ministerijai: „buvo įrengta speciali patalpa, sumontuoti įrengimai, apmokyti žmonės, įsisavinta kailių dažymo ir spec. kepurių siuvimo technologija“[16].

Kauno kailių fabrikas buvo viena iš įmonių gebėjusių savo produkciją sėkmingai pristatyti ne tik Sovietų sąjungos („susivienijimo produkcija nuolat eksponuojama VLŪP[17][18]) bet ir užsienio rinkose. 1958 m. tarptautinėje Briuselio parodoje gaminiai pelnė pirmąjį aukso medalį ir garbės diplomą už plačią avikailių spalvų gamą. Tais pačiais metais Monrealyje 2-ojo laipsnio diplomu pažymėti trafaretinio dažymo avikailiai. 1967 m. Monrealyje, 1970 m. Erfurte, 1978 m. Leipcige, 1977 m. Paryžiaus tarptautinėse mugėse pelnyti diplomai, o 1982 m. – Sofijos X tarptautiniame ESPT šalių kalių pramonės gaminių kongrese – aukso medalis už moteriškus kailinius[19], „kai kuri, susivienijime gaminama produkcija, eksportuojama.“[20] Visgi, nepaisant sėkmės, įmonė neišvengė sovietinei sistemai būdingų pramonės ypatumų – dalis produkcijos buvo nepatraukli ir nuostolinga. Vien 1986 m. tokios produkcijos susivienijime buvo gaminama 26,6 %[21].

Vaidas Petrulis



[1] Kaip kūrėsi ir augo pirmasis kailių fabrikas. Tautos ūkis, 1939, nr. 13, p. 308.

[2] Ibid.

[3] Pirmas kailių apdirbimo fabrikas Lietuvoje. Lietuvos žinios, 1932 rugpjūčio 26 d., p. 5.

[4] „Vilkas” – mūsų kailių pramonės pieniorius. Lietuvos aidas, 1936 liepos 8 d., p. 1.

[5] Ibid.

[6] Kaip kūrėsi ir augo pirmasis kailių fabrikas. Tautos ūkis, 1939, nr. 13, p. 308.

[7] Žilevičius R. Kauno K. Giedrio Tautų Draugystės Ordino kailių gamybinis susivienijimas. Reklaminis Bukletas. 1985.

[8] Ibid.

[9] Ibid.

[10] Gulbinskienė A., Černeckis V., Kežinaitis P. Kaunas. Jo praeitis, dabartis ir ateitis. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1960, p. 82.

[11] Meškauskas K., Meškauskienė M. Lietuvos pramonė socializmo laikotarpiu. Vilnius: Mintis, 1980, p. 227–228.

[12] Ibid.

[13] Žilevičius R. Kauno K. Giedrio Tautų Draugystės Ordino kailių gamybinis susivienijimas. Reklaminis Bukletas. 1985.

[14] Lietuvos TSR Lengvosios pramonės ministerija. Kauno K. Giedrio kailių gamybinis susivienijimas. Reklaminis lankstinukas [Metai nenurodyti].

[15] Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, t. 4, Vilnius: Mokslas, 1978, p. 86.

[16] Lietuvos TSR Lengvosios pramonės ministerijos įsakai, 1967. LCVA, f. R-152, ap. 6, b. 54, l. 21.

[17] Visasąjunginė liaudies ūkio pasiekimų paroda.

[18] Lietuvos TSR Lengvosios pramonės ministerija. Kauno K. Giedrio kailių gamybinis susivienijimas. Reklaminis lankstinukas [Metai nenurodyti].

[19] Žilevičius R. Kauno K. Giedrio Tautų Draugystės Ordino kailių gamybinis susivienijimas. Reklaminis Bukletas. 1986.

[20] Lietuvos TSR Lengvosios pramonės ministerija. Kauno K. Giedrio kailių gamybinis susivienijimas. Reklaminis lankstinukas [Metai nenurodyti].

[21] Lietuvos TSR Lengvosios pramonės ministerijos kolegijos posėdžių protokolai, 1986. LCVA, f. R-152, ap. 1, b. 3433, l. 80.