Fabriko pirmtakas – 1925 m. įsikūręs trikotažo gaminių fabrikas „Glalev“[1]. Spaudoje besireklamavusi kaip „Pirmas Lietuvos trikotažo fabrikas“[2], įmonė po penkerių metų buvo uždaryta, o vietoje jos „1930 m. kovo mėnesį įsikūrė akcinė bendrovė „Cotton“[3].  1940 m. fabriką nacionalizavus čia veikė „12 „cotton“ mašinų, kurių aštuonios pastatytos 1930-1932 metais, ir keturios modernios sumontuotos 1936-1939 metų laikotarpiu“[4]. Šiuos įrengimus papildė staklės atgabentos iš „Silvos“, „Dianos“, „Trimito“ fabrikų[5]. 1941 m. prie fabriko prijungtas fabrikas „Tramit“ [„Trimitas?]“[6].

Karo metais fabrikas toliau sėkmingai veikė, ir dirbo „dviem pamainom. Produkciją sudarė moteriškos kojinės iš viskozinio šilko, vaikiškos medvilninės ir vyriškos raštuotos šilkinės bei medvilninės kojinės“[7]. Įdomu, kad fabrikas vokiečių valdymo metais netgi plėstas. Siekiant specializacijos „moteriškų kojinių ir siūlų siuvinėjimui“, į fabriką perkeltos visos kotoninės mašinos iš „Silvos“, o perkėlimo darbus vykdė „iš Vokietijos atvykę specialistai“[8].

Slenkant frontui fabrikas pernelyg stipriai nenukentėjo (buvo išimti staklių varikliai, trūko adatų, kai kurių kitų detalių), tad buvo visos sąlygos gamybos atgaivinimui ir vystymui. Fabriko produkcijos kiekis palaipsniui augo. 1949 m. įmonėje pradėjos gaminti „kaproninės kojinės“[9]. Tiesa, socialistinio lenktyniavimo sąlygomis kiekybiniai reikalavimai taip pat nepaliaujamai augo, tad kaip ir daugelyje kitų to meto įmonių „gamybos didinimo tempai gerokai pralenkdavo kokybės rodiklius fabrikas gamino nestiprias kojines, ne visuomet jos buvo vienodos kokybės“[10]. Nespėta ir su planais. Štai 1951 m. „“Kotono“ fabrikas nedavė darbo žmonėms už milijoną 236 t. rublių planinės produkcijos. Be to, šiame fabrike ne tik nevykdomi gamybiniai uždaviniai, bet ir nekovojama su žaliavos ir valstybinių lėšų pereikvojimu“[11]. Situacija nesikeitė ir dar keltą metų[12].

Šeštajame XX a. dešimtmetyje įmonės veikla stabilizavosi. Nuolatos plėtėsi gamybinė bazė, diegti nauji įrengimai. 1953 m. buvo baigtas statyti inžinieriaus Jono Bonarskio suprojektuotas daugiau kaip 300 kvadratinių metrų administracinis pastatas su mechaninėmis dirbtuvėmis pirmame aukšte.[13] Nuosekliai augo ir produkcijos skaičius. Tad 1960 m. jau teigiama, kad per pirmąjį pokario veiklos dešimtmetį produkcija „padidėjo daugiau kaip penkiolika kartų, ir 1959 m. fabrikas jau pagamino 2,3 milijono porų kojinių.“[14]

1963 m.  buvo pradėta fabriko rekonstrukcija. Įdomu, kad be sovietinių įrengimų į fabriką buvo atvežta ir sumontuota įvairių vakarietiškų mechanizmų. Vienas iš svarbiausių pirkinių: 200 itališkų, iš Milano parsisiųstų, apskrito kojinių mezgimo aparatų „Zodiak“. Naujosios įrangos ceche per parą buvo pagaminama 26 tūkstančiai porų kojinių. Iš Prancūzijos atkeliavo šeši kojinių dažymo įrengimai „Tentofiks-60“.  Įmonės istorijoje nurodoma, kad pastaruosius įrengimus montavo patys lietuvių inžinieriai praktikos įgiję Maskvos Tušino trikotažo fabrike.[15] 1972 m. fabrike sumontuota 19 tuometinėje Čekoslovakijoje gamintų „Unitel“ mezgimo aparatų[16].

1975 metais įvyko antroji fabriko rekonstrukcija, iškilo naujas daugiau nei 2,3 tūkst. kv. metrų gamybinis pastatas. Palaipsniui gerėjo ir gaminių kokybė. Didžiuotasi,  kad „moteriškos kojinės tapo elastingesnės, stipresnės“. 1977 m. „fabrikas buvo pripažintas nugalėtoju dalyvaujant visasąjungininame konkurse-apžiūroje dėl geriausios įmonės, išleidžiant aukštos kokybės ir pagerinto asortimento gaminius“[17]. Įmonė palaipsniui specializavosi, ir devintajame dešimtmetyje jau gamino vien moteriškas kojines, kurių per metus pagamindavo apie 28 milijonus porų[18].                       

Vaidas Petrulis