Rezultatai pagal užklausą: Laikotarpis - Sovietmetis
Lietuvos tekstilės pramonės institutas (Išlikęs) (0)
Adresas: Kauno m. sav., Kauno m., Demokratų g. 53
Architektūros tipas: Profesionalus
Stiliai: Sovietinis modernizmas
Metai: 1961
Etninis regionas: Nenurodyta
Regionas: Kaunas
Laikotarpis: Sovietmetis
Architektūros šakos: Architektūra, Statinys, Gamybiniai, Fabrikas/Gamykla
Medžiagos: Gelžbetonis, Kitos medžiagos
Nuotraukos: 5
Mokslo darbų: 0
Susideda iš 0 objekto(-ų)
Reikšminiai žodžiai: Lietuvos tekstilės pramonės institutas Kaune, Mokslas, Tekstilė, Vilijampolė
Teritorijos: Lietuvos tekstilės pramonės institutas Kaune, Demokratų g. 53., Vilijampolė

Šeštojo XX amžiaus dešimtmečio pabaigoje, nusprendus Kaune vystyti cheminio pluošto gamybą ir statyti Dirbtinio pluošto gamyklą, susirūpinta ir šios srities mokslinių tyrimų infrastruktūra. Tam tikslui 1961 m. įkurtas Lietuvos tekstilės pramonės mokslinio tyrimo institutas. Pirmieji instituto darbai buvo susiję būtent su Kauno dirbtinio pluošto gamyklai aktualiais acetato ir triacetato siūlų gamybos technologijų tyrimais. Vėliau veikla plėtėsi, bendradarbiauta su greta įsikūrusiu P. Ziberto vardo šilko kombinatu[1], kitomis įmonėmis. 1977 metais turistiniame leidinyje apie Kauną rašoma, kad „šios mokslinio tyrimo įstaigos darbuotojai rūpinasi, kokius drabužius, iš kokių medžiagų pasiūtus mes dėvėsime po metų kitų. Jie tyrinėja įvairius sintetinius pluoštus, jų fizines ir chemines savybes, kitimą technologiniuose procesuose.“[2]

Įdomu tai, jog devintame dešimtmetyje institute pradėti vykdyti tyrimai, susiję su kosmoso ir aviacijos pramone: „mokslininkai kūrė ir gamino termoizoliacines plokštes, skirtas daugkartinio naudojimo erdvėlaivio „Buran“ korpusui padengti, buvo kuriamos armuojančios medžiagos kompozitų gamybai, ekstremaliomis sąlygomis dėvimi kosmonautų drabužiai, specialios medžiagos kosmonautų skafandrams ir kt.“[3] Kosmoso srities tyrimai lėmė, jog pakito įstaigos pavaldumas. Mokslo tyrimų centras tapo Sąjunginiu tekstilės medžiagų mokslinių tyrimų institutu. Transformavus įmonės statusą nenutrūko ir su tradicine tekstilės pramone susiję tyrimai. Pavyzdžiui, sukurta „į aksomą panaši trikotažinė medžiaga“[4], kuri diegta A. Šiaučiūnaitės trikotažo gamybiniame susivienijime. Ši trikotažinio aksomo technologija eksportuota ir į Ukrainą[5]. Spaudoje reklamuota ir nauja medžiaga, vadinama „bielastiku“ – „plona, lengva, tvirta, tampri ir kartu orą puikiai praleidžianti medžiaga“[6].

Griūnant Sovietų sąjungai buvo abejonių dėl instituto veiklos likimo[7]. Nepaisant to, politinių transformacijų metais institutas sugebėjo išsilaikyti. „1990 m. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, institutas įgavo nežinybinį statusą ir tapo Lietuvos tekstilės institutu (LTI), o 1991 m. buvo įregistruotas valstybine mokslo įstaiga. (...) Didelė dalis sukurtų gaminių eksponuoti įvairiose specializuotose tarptautinėse parodose, taip garsinant instituto vardą ir įtvirtinant jo pozicijas tarp Europos tekstilės institutų – 2004 m. LTI priimtas Europos tekstilės mokslo tyrimo institutų asociacijos TEXTRANET tikruoju nariu.“[8]

Vaidas Petrulis



[1] Vaičius, D. Naujos galimybės. Kauno tiesa, 1981 sausio 13, p. 2.

[2] Daunienė J., Gulbinskienė A., Kugevičius V., Semaška A. Kaunas: turistui apie miestą. Vilnius: Mintis, 1977, p. 74.

[3] Lietuvos tekstilės instituto istorija. Prieiga per internetą: http://www.ftmc.lt/lt/apie-mus/istorija/tekstiles_instituto_istorija

[4] Misevičius, V. Pasikeitė ne tik pavadinimas. Kauno tiesa, 1987 balandžio 5, p. 6.

[5] Ibid.                                               

[6] Valatka, R. Besvoris kostiumas slidininkui. Tiesa, 1982 rugpjūčio 11 , p. 6.

[7] Nezgada V., Kijauskas A., Mautuolis V. Ar turėsime savą tekstilės institutą. Tiesa, 1989 birželio 21, p. 2.

[8] Lietuvos tekstilės instituto istorija, op. cit.