Bocki gyvenvietė pirmą kartą paminėta 1499 m. Iki Liublino unijos Lietuvos Didžiajai kunigaikštystei priklausę Bockai, išliko glaudžiai susiję su Lietuvos istorija ir vėliau. 1502 m. dešiniąją dalį Nūro (Nurzec) upės į dvi atskiras dalis padalintos gyvenvietės įsigijo Vitebsko vaivada Jonas Sapiega. 1509 m. karalius Žygimantas Senasis suteikė miestui Magdeburgo teises, 1512 m. gyvenvietė buvo sujungta į vieną, kuri atiteko Sapiegoms. 1513 m. Jonas Sapiega fundavo pirmosios medinės parapinės bažnyčios miestelyje statybą.  Nors Jonas Sapiega netrukus mirė, Bockus Sapiegų giminė valdė iki pat XVIII a. antros pusės.

Per karus su švedais 1659-1660 m. pirmoji Bockų bažnyčia buvo sugriauta. Iki šių dienų išlikusi mūrinė bažnyčia, kuri kartu su šalia buvusiu dviaukščiu pranciškonų reformatų vienuolynu pastatyta pagal 1726 m. šio ordino vienuolio architekto Mateuszo Osieckio parengtą projektą. Ansamblio statybos vyko 1730-1739 metais, gavus Lietuvos kariuomenės generolo majoro Juozapo Pranciškaus Sapiegos fundaciją. Šioje bažnyčioje ir palaidotas ją fundavęs didikas. Vienuolynas uždarytas po nepavykusios sukilimo 1832 m., XX a. pr. perduotas stačiatikiams, o 1912 m. nugriautas, plytas panaudojant cerkvės statybai.

Bažnyčia bebokštė, stačiakampio plano su žemesne presbiterija ir zakristija. Virš presbiterijos iškilęs bokštelis. Pagrindinis fasadas dviejų tarpsnių, antrojo tarpsnio šonus puošia didžiojo orderio piliastrai, tarp jų – pusapskritėse nišose įkomponuotos skulptūros. Fasadas užbaigtas trikampiu frontonu bei papuoštas dekoratyvinėmis skulptūrinėmis kompozicijomis. „Ypač vertingas bažnyčios interjeras, kurį puošia puikios drožybos altorių ansamblis, įkūnijantis nuosaikią, prabangos vengiančių pranciškonų reformatų vienuolijos estetiką. Pagal pranciškonų reformatų architekto Mateušo Oseckio projektą sukurtas nepolichromuotas natūralios lakuotos medžio spalvos altorių ansamblis ordino valdžios buvo pripažintas pavyzdiniu ir vėliau kartotas daugelyje kitų pranciškonų reformatų bažnyčių.“[1]

Atkirai esanti ankstyvajam klasicizmui būdingų formų bažnyčios varpinė buvo statyta 1744-1746 m. pagal architekto Johano Heinricho Klemmo projektą. Pastatas masyvus, dviejų tarpsnių, daugiakampio formos. Apatinis tarpsnis rustuotas, langai arkiniai. Varpinės viršų užbaigia laužytas karnizas ir įmantrios formos šalmas. Šventoriaus vartai puošnūs, juose atsikarto bažnyčios dekoro elementai. Mūrinėje tvoroje įkomponuotos kryžiaus kelio stotys.

 Renata Kilinskaitė