Melniko apylinkės, kuriose nuo seno gyveno baltų gentys, iki pat Liublino unijos priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. Magdeburgo miesto teisės gyvenvietei suteiktos 1501 m. Prie vienos didžiausių regione Būgo upės įsikūręs prekybos ir amatų centras, galėjęs pasigirti svarbiu upių uostu, klestėjo ir augo iki XVI a. vidurio, kuomet gyventojų populiacija pasiekė 1500. Paskui Melniką nustelbė iškilęs naujas prekybos ir amatų centras prie Būgo upės – Turna, o didžioji dalis miesto dalis buvo nusiaubta 1657 metais švedų antpuolių metu. Garbingą miestelio istoriją mena upės šlaite išlikęs piliakalnis su šalia esančiais Vytauto bažnyčios griuvėsiais. Miestelyje taip pat išlikęs ryškus XV-XIX amžiuje susiformavęs savaiminis gatvių tinklas. Melnike ne kartą lankėsi LDK valdovai: „1501 m. Lietuvos valdovui Aleksandrui ruošiantis tapti ir Lenkijos karalium, Melnike buvo paskelbtas naujos Lenkijos ir Lietuvos unijos aktas. 1506 m. čia lenkų pasiuntiniai susitiko su karaliaus sosto siekiančiu Žygimantu Senuoju.“[1]

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos pasienyje įsikūręs Melnikas buvo puldinėjamas priešiškų kariuomenių ar lenkų ir lietuvių didikų dalijamas diplomatinėmis sutartimis: šios žemės prie LDK buvo prijungtos kunigaikščio Gedimino 1323-1324 m, 1390 m. Jogaila atidavė šias valdas Mozovijos kunigaikščiui Janušui I, o 1444 m. Kazimierui Jogailaičiui perpirkus žemes, jos grįžo LDK didikams. Seniausi piliavietės teritorijoje randami įvirtinimai datuojami XI a., XIV a. pr. ant piliakalnio pastatyta pilis, turėjusi ginti vakarinę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sieną. 1379 m. Melniko pilis pirmą kartą paminėta Vygando Marburgiečio kronikoje. Dauguma pilies pastatų buvo mediniai; mūras panaudotas tik kai kurių pastatų pamatams, gynybinei siena ir bokštams. XVI a. viduryje pilis prarado gynybinę reikšmę ir buvo rekonstruota į renesansinę reprezentacinio tipo rezidencijos kompleksą, neišlikusį iki šių dienų. Piliavietės teritorijoje išlikę tik mišraus ir raudonų plytų mūro pamatų fragmentai.

Pilies kalno papėdėje 1420 m. LDK kunigaikštis Vytautas Didysis finansavo pirmosios Šv. Kristaus Kūno bažnyčios statybą. Mišraus lauko riedulių ir raudonų plytų mūro gotikinė bažnyčia buvo rekonstruota XVI a. Karų su švedais metu nuniokojus pirmąją bažnyčią, jos vietoje XVIII a. buvo pastatyta nauja, raudono mūro Švč. Trejybės bažnyčia, kurios griuvėsius galima pamatyti ir šiandien. 1871 metais maldos namai rekonstruoti į cerkvę, veikusią iki 1915 metų[2]. Pirmojo pasaulinio karo metais sudegusi cerkvė nebebuvo atstatyta, dalis griuvėsių panaudota sovietinės kariuomenės reikmėms Antrojo pasaulinio karo metais. Šiuo metu šalia piliavietės stūksančiuose griuvėsiuose galima pamatyti ankstyviausiojo tarpsnio, 15 a. mišraus mūro pamatų fragmentus, kadaise buvusių skliautuotų rūsių likučius, arkines langų ir durų angas, paskutiniosios maldos namų transformacijos iš bažnyčios į cerkvę ženklus pastato angų išdėstyme bei išlikusius XIX a. pabaigos tinkuoto dekoro elementų fragmentus centrinės navos kampuose. Šalia bažnyčios griuvėsių yra išlikęs vienaukštis, geltonai tinkuotas mūrinės klebonijos pastatas.