Ružanų dvaras buvo viena pagrindinių Sapiegų giminės rezidencija, šiems didikams priklausiusi nuo 1598 m. Su šia vieta siejama daugybė žymių dinastijos atstovų, čia lankėsi ne vienas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovas: 1644 m. svečiavosi karalius Vladislovas IV, 1784 m. lankėsi paskutinis LDK valdovas Stanislovas Potiatovskis, Ružanuose buvo slepiamas iš Vilniaus arkikatedros išgelbėtas šv. Kazimiero karstas – tai liudija įrašas sienoje. Dvaro rūmai garsėjo didele biblioteka, archyvu, teatru, puošniu interjeru.

XVI a. pabaigoje rūmai pradėti statyti kaip Leono Sapiegos gynybinio-reprezentacinio tipo rezidencija, statybos baigtos 1602 metais. 1700 metais Ružano dvaras buvo sunaikintas pilietinio karo metu prieš Sapiegų hegemonija kovojusio Mykolo Servacijas Vyšnioveckio karinių pajėgų ir atstatytas tik 1784-1788 m. pagal architekto Jono Samuelio Bekerio projektą. Iš Saksonijos kilęs architektas suformavo angliško dvaro parko kraštovaizdį, arkadomis prie pagrindinio dvaro pastato prijungė teatrą, įkūrė oranžeriją. Tuomet rūmų komplekso pastatai įgavo klasicizmui būdingas formas ir puošybos elementus. Dvaro planas, pastatų išdėstymo tvarka ir išlikę pastatai liudija rezidenciją buvus ypatingai didelę ir prabangią. Vakariniame dvaro sparne buvo paveikslų galerija, rytiniame – teatras ir žirgynas.

Paskutinis Sapiegų dinastijos atstovas. Ružanus laikęs pagrindine rezidencija buvo LDK didysis kancleris Aleksandras Mykolas Sapiega, po jo mirties rūmų reikšmė ėmė nykti. Rūmai nacionalizuoti po nepavykusio 1831 m. sukilimo, juose įkurtas tekstilės fabrikas, kuris 1914 metais sudegė. 1930 m. rūmai buvo dalinai rekonstruoti, tačiau vėl nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą. Šiuo metu yra rekonstruoti tik įvažiuojamieji vartai su kordegardijomis, taip pat yra išlikusios pagrindinio gyvenamojo korpuso sienos, dalis pastatus jungusių arkadų, ūkinis patatas, teatras.

Renata Kilinskaitė