Dabartinėje Lietuvos teritorijoje iki LDK laikotarpio statytų statinių neišliko, tačiau vadinamoji Koložos priemiesčio cerkvė Gardine atspindi ankstyvąsias krikščionybės apraiškas mūsų regione. XII amžiui datuojami stačiatikių maldos namai laikytini seniausiu buvusiose kunigaikštystės žemėse esančiu stiliaus bruožų turinčiu statiniu. Nors nėra tiksliai žinoma kaip atrodė jo kupolinė dalis ar stogo konstrukcija, o XIX a. pusė statinio nuslinko į Nemuną, tačiau išlikusios dalys reprezentuoja bizantiškąjam stiliui priskiriamą taip vadinamąją Gardino architektūros mokyklą[1]. Neišlikusi pietinė pastato dalis XIX-XX amžių sąndūroje perstatyta iš medžio.

Pastatas stačiakampio plano, užbaigiamo stačiatikių maldos namams būdingo elemento – trigubos apsidės. Kaip pagrindinė statybinė medžiaga naudotos plytos, jas konstrukciškai bei dekoratyviškai papildant lauko rieduliais. Vienas išskirtiniausių bruožų – įvairiaspalviai keraminiai dekoro elementai, iš kurių yra sukurti kryžių motyvai. Per ilgametę pastato tyrinėjimų istoriją buvo rasta nemažai autentiškų interjero elementų, iš kurių ryškiausi yra autentiškos sienų tapybos fragmentai bei originalios pastato grindys.

Šiandien cerkvė aktyviai naudojama religinėms apeigoms ir yra viena pretendenčių į UNESCO pasaulio paveldo titulą.

Paulius Tautvydas Laurinaitis