Vienaaukščio namo, sumūryto šiaurės vakarų pusėje, statybos datuojamos XV a. pab. – XVI a. pr. XVII a. kitas savininkas šalia pastatė ilgą dviaukštį namą, o 1714 metais sujungus abu namus į vieną suformuotas siauras kiemo korpusas. Tačiau 1748 metais namas sudegė ir tik XIX a. jis padidintas iki 3 aukštų, pakeitus pastato fasadą iš gatvės[1].

Dvidešimties metrų ilgio ir septynių metrų pločio vienaukštis namas stovėjo gana siauro ir ilgo sklypo šone prie pat jo ribos. Pirmame aukšte buvo išplanuotos trys, beveik vienodo dydžio patalpos – gyvenamasis kambarys, priemenė su virene ir vidurinioji, į kurią buvo patenkama iš kiemo. XVI a. pab. prie namo galo buvo pristatytas dar vienas nedidelis kambarys. Kiek sudėtingesnis buvo namo rūsio išplanavimas – čia buvo suprojektuotos keturios erdvios patalpos ir dvi priemenės[2]. Manoma, kad dvi rūsio patalpos iš gatvės pusės buvo skirtos prekybai, nes į jas būta atskiro įėjimo iš gatvės, tuo tarpu į kitas patalpas buvo įeinama iš kiemo pusės. Galinė rūsio patalpa turėjo masyvias geležines duris, todėl joje veikiausiai buvo saugomos vertybės[3].

1970 metais seniausioji pastato dalis restauruota pagal architekto R. Jalovecko projektą ir pritaikyta viešojo maitinimo įstaigos funkcijoms atlikti. Restauruota pirmykštis rūsio ir pirmojo aukšto planas, interjerai ir dalinai fasadai. Kita dalis šio namo buvo pritaikyta gyvenamiesiems butams[4].

Vertingiausios šio pastato dalys – šiaurės vakarų korpuso rūsys ir pirmasis aukštas, turintys gotikinio stiliaus gyvenamiesiems namams būdingus planą, interjerą ir fasadus.

 Brigita Tranavičiūtė