Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos rūmų statybos techninį projektą 1952 metais patvirtino LTSR ministrų taryba. Galutinis bibliotekos statybų projektas buvo sudarytas 1953 metais tuometiniame Valstybės projektavimo institute, jo autoriai – architektas V. Anikinas ir konstruktorius Č. Strimaitis, o pats bibliotekos pastatas statyti baigtas 1958 metais[1].

Keturių aukštų pastato cokoliniame aukšte buvo įkurta vaikų biblioteka su pagalbinėmis patalpomis, techninėmis ir tarnybinėmis patalpomis. Pirmame aukšte buvo suprojektuota vestibiulis, drabužinės, abonementų salės. Iš pirmo aukšto vestibiulio laiptais pakilus į antrą aukštą buvo patenkama į fojė, 4 skaityklas ir parodų salę. Trečiame bibliotekos pastato aukšte buvo įsikūrusios retų spaudinių, meno ir muzikos skaityklos[2].

Visų aukštų viduryje buvo suprojektuota trijų milijonų tonų talpos leidinių saugykla. Bibliotekos antrojo aukšto fojė galinę sieną puošė dailininko A. Garbausko sukurtas spalvoto stiklo vitražas, kuris buvo aiškiai matomas ir iš pirmojo aukšto vestibiulio[3].

Ankstyvuoju sovietmečiu Lietuvoje šiam pastatui, laikytam neoklasicizmo krypties pavyzdžiu, buvo priskiriama svarbi urbanistinė reikšmė formuojant vienos iš svarbiausių sostinės aikščių įvaizdį.

 Brigita Tranavičiūtė