Koplytėlė stovi S. Konarskio ir Jovaro gatvių kampe, aptverta mūro stulpelių ir geležinių strypų tvora. Koplyčia yra trikampio plano, 3 aukštų, 7 metrų aukščio statinys su viršuje esančia Šv. Jackaus (Hiacinto) skulptūra, kuri siekia 2 metrų aukštį ir sveria 130 kilogramų. Aukštus skiria karnizai su stogeliais, kampus paryškina piliastrai. Pirmas aukštas masyvus, su negiliomis nišomis, o antras ir trečias aukštai – ažūriniai. Nišų ir angų sąramos segmentinės arba vingiuotos, antro aukšto piliastrų pjedestalai panašūs į voliutus[1].
Medinė koplytėlė buvo pastatyta dar 1501 metais siekiant pažymėti brolių dominikonų atvykimą į Vilnių[2]. Teigiama, jog tuo metu Vilnius dar neturėjo miesto sienos, todėl koplytėlės pastatymas šioje vietoje nebuvo atsitiktinis, nes Šv. Hiacintas buvo laikomas keliautojų globėju. Manoma, jog koplyčia buvo skirta pasimelsti keliautojams, susirengusiems į tolimas keliones. Tą patvirtintų ir šventojo skulptūra, kuri veidu atsisukusi į senamiesčio pusę, tarsi, išlydėdama išvykstančiuosius[3].
1762 metais koplyčia buvo pastatyta nauja iš plytų, joje stovėjusi Šv. Jackaus Dominyko skulptūra. XIX a. viduryje Vilniaus albumo (1842-1862 m) leidėjo Jono Kazimiero Vilčinsko ir kitų vilniečių dotacijomis koplyčia perstatyta, o 1901 metais buvo restauruota – ant koplyčios užkelta skulptoriaus B. Balzukevičiaus darbo varinė 2 metrų aukščio Šv. Jackaus Dominyko skulptūra[4]. Skulptūra priskiriama barokiniam stiliui.
Brigita Tranavičiūtė
[1] Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas, t. 1, Vilnius, 1988, p. 106.
[2] Lietuvos TSR architektūros paminklų sąvadas. KTU ASI, Kaunas, 1977, p. 21.
[3] J. Blažiūnas, Šv. Hiacintas. Bernardinai, 2011 m. rugpjūčio 17 d. [Žiūrėta 2016 03 18]. Prieiga per internetą: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2009-08-17-sv-hiacintas/7107.
[4] A. Čerbulėnas, J. Glemža, A. Jankevičienė ir kt. Vilniaus architektūra, Vilnius, 1985, p. 54.