Rezultatai pagal užklausą: Laikotarpis - Sovietmetis
Vilniaus miesto santuokų rūmai (Išlikęs, k.k.v.r. 15890) (0)
Adresas: K. Kalinausko g. 21/1, Vilnius
Architektūros tipas: Profesionalus
Architektai: G. Baravykas, E. Gūzas, A. Katilius
Metai: 1968 - 1974
Regionas: Vilnius
Laikotarpis: Sovietmetis
Architektūros šakos: Architektūra, Statinys, Spec. paskirties pastatatas, Spec. paskirties pastatatas/Kiti
Medžiagos: Mūras (plytų), Gelžbetonis, Kitos medžiagos
Nuotraukos: 18
Mokslo darbų: 2
Susideda iš 0 objekto(-ų)

Santuokų rūmai yra įsikūrę sename parke, kur iki Antrojo pasaulinio karo buvo evangelikų liuteronų kapinės[1]. Rūmų projektą sukūrė architektas Gediminas Baravykas 1968 – 1970 metais, tačiau statybos buvo baigtos tik 1974 metais. Rūmų konstruktorius Algimantas Katilius, baldų projektuotojas Eugenijus Gūzas, vitražų autorius dailininkas Konstantinas Šatrūnas[2]. Pastato pirmasis aukštas buvo skirtas administracinėms reikmėms, o reprezentacinės patalpos suprojektuotos antrajame pastato aukšte. Patalpos suskirstytos linijinio centrinio komponavimo principu pagal palaipsniui didėjančią apeigų svarbą[3].

Pastato pirmame aukšte buvo įkurdintas Vilniaus civilinės metrikacijos skyrius, jo archyvas, taip respublikinis civilinės metrikacijos archyvas, fotolabaratorija ir pagalbinės patalpos[4]. Į sales sutuoktuvių ir vardinių apeigoms atlikti, kurios buvo suprojektuotos antrame pastato aukšte, vedė platūs laiptai tiesiai iš aikštės. Anot rūmus suprojektavusio architekto G. Baravyko, toks pasirinkimas padarytas atsižvelgiant į tai, jog „čia rinksis smalsuoliai, mėgstantys stebėti įeinančius ir išeinančius jaunuosius su palydomis, todėl jiems būriuotis taip pat rezervuota tam tikra erdvė“[5].

Pastato įvadinėje dalyje išdėstytos abiems apeigoms naudoti bendros patalpos – vestibiulis, rūbinė, tualetai. Už jų, abipus iškilmingoms eisenoms skirto tako, sujungiančio įėjimo vestibiulį, svečių ir foto laukiamuosius, buvo numatytos santuokų ir varduvių patalpų grupės[6]. Gana visapusiškai naujojo statinio patalpų išdėstymo funkcionalumą įvertino sovietinė spauda: „...Atvažiuoja jaunavedžiai su palyda. Išlipa prie plačių laiptų, mašinos pro jų apačią pasuka į parkingą. Jaunieji įeina į vidų. Rūbinė, veidrodžiai. Registracijos sektoriai. Labai jaukūs atskiri jaunųjų kambariai: čia galima susitvarkyti tualetą, čia dar yra progos paskutinį kartą pasvarstyti... Paskui ceremonmeisteris per didžiulį laukiamąjį veda jaunavedžius ir palydą į iškilmių salę. Numatyta vieta ir „nematomam“ fotografui , erdvus kambarys jaunavedžiams, palydai nusifotografuoti, pasirūpinta ir patalpa šampanui ar midui paruošti. Baigus ceremoniją, sumainius žiedus, ryškiai apšviestu taku jaunieji traukia prie išėjimo, o laukiamojoje salėje, jaunavedžių kambariuose jau ruošiasi apeigoms kitos poros“[7].

Šis sovietinės architektūros statinys dėmesio sulaukė ir tuometinėje Vokietijos demokratinėje respublikoje leistame architektūrai skirtame žurnale „ Architektur der DDR“, kuriame buvo įvertintos „apvalios pastato ansamblio formos, suteikiančios jam šventiškumo charakterį“[8]. Tuo tarpu sovietinėje spaudoje, šio architektūrinio objekto idėja buvo glaudžiai susieta ir su gamtine aplinka: „Aplinkos faktorius – senas parkas – iš dalies diktavo projekto autoriui architektui G. Baravykui architektūrinę-erdvinę pastato kompoziciją, kuri pasižymi švelniomis, aptakiomis formomis, dvelkia žmogiška šiluma. Visi rūmų vestibiuliai ir laukiamieji kambariai maksimaliai įstiklinti, kad interjeras susilietų su parko erdve, jaustųsi betarpiška gamtos ir architektūros vienovė“[9].

Pastato architektūriniam įspūdžiui ir dermės su gamtine aplinka sustiprinimui nemažai dėmesio buvo skirta interjerui ir apeigas atlikusių tarnautojų išorei. Iškilmingumo įspūdžiui sustiprinti santuokų ir vardinių salės suprojektuotos aukštesnės, jų interjeras uždaresnis. Patalpų apdaila pasižymėjo medžiagų kontrastingumu – vertikaliai rievėtas tinkas, marmuro grindys, kabančios „travertino“ lubos. Iš aplinkos išsiskyrė tik atskiri ryškesnės spalvos elementai ir baldai, taip pat varduvių ir santuokų salių languose įkomponuotas LTSR herbas[10]. Architekto E. Gūzo suprojektuotais baldais siekta organiškai papildyti pastato architektūrą ir interjerą. Rūmuose vyravo vyšninė spalva, kurią papildė gelsva ir samaninė. Prie interjero buvo pritaikyta ir civilines apeigas atlikusių tarnautojų apranga – sidabru siuvinėta uniforma[11]. Beveik autentišką architektūrą ir interjerą išlaikiusiuose Vilniaus santuokų rūmuose iki šiol registruojamos civilinės santuokos.

Brigita Tranavičiūtė



[1] Drėmaitė M., Petrulis V., Tutlytė J. Architektūra sovietinėje Lietuvoje. Vilnius: VDA leidykla, 2012,  

[2] Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas, t. 1, Vilnius, 1988, p. 309.

[3] A. Čerbulėnas, J. Glemža, A. Jankevičienė ir kt. Vilniaus architektūra, Vilnius, 1985, p. 190.

[4] E. Pranckūnas, Rūmai ant Tauro kalno. Literatūra ir menas, 1975 m. sausio 11 d., nr. 2.

[5] G. Baravykas, Sutuoktuvių rūmai vilniečiams. Statyba ir architektūra, 1972, nr. 7, p. 11.

[6] G. Baravykas, Sutuoktuvių rūmai vilniečiams. Statyba ir architektūra, 1972, nr. 7, p. 11.

[7] E. Pranckūnas, Rūmai ant Tauro kalno. Literatūra ir menas, 1975 m. sausio 11 d., nr. 2.

[8] D. K. Der Hochzeitspalast in Vilnius. Architektur der DDR, 1977, nr. 11,  p. 679.

[9] E. Pranckūnas, Rūmai ant Tauro kalno. Literatūra ir menas, 1975 m. sausio 11 d., nr. 2.

[10] A. Čerbulėnas, J. Glemža, A. Jankevičienė ir kt. Vilniaus architektūra, Vilnius, 1985, p. 191.

[11] E. Pranckūnas, Rūmai ant Tauro kalno. Literatūra ir menas, 1975 m. sausio 11 d., nr. 2.