Pastato statybos datuojamos XVIII amžiuje, tačiau žinoma, kad nuo XVI a. antros pusės šioje vietoje stovėjo nedidelis, kvadratinis, dviaukštis mūrinis namas, o kieme vienaaukštis namas. 1780-1806 metais pastarieji objektai buvo rekonstruoti, po kurios įgijo dabartinę dviejų korpusų struktūrą[1]. XIX ir XX amžiuose pastatas buvo remontuotas, tačiau nepakeitė plano schemos ir erdvinės struktūros. Pastatas yra kampinės L raidės plano konfigūracijos. Platusis korpusas prie gatvės skaidomas į įvairaus ploto patalpas skersinėmis ir išilginėmis sienomis. Kiekvienas siaurasis korpusas turi tik skersines sienas. Į pirmojo aukšto patalpas galima patekti iš arkinio įvažiavimo, o į siaurąjį korpusą iš kiemo pusės. Į antrąjį aukštą galima patekti per medines galerijas, laikomas ketvirtainių mūrinių stulpų ir geležinių atramų. Mediniai laiptai iš kairiosios kiemo pusės yra dengti atskiru stogeliu[2].
Įvažiavimo anga yra plati, su segmentine sąrama ir nusklembtais kampais. Fasadas – lygus, jį užbaigia platus daugiajuostis pastogės karnizas. Pirmojo aukšto langai į gatvės pusę išdėstyti asimetriškai, su langinėmis. Barokinis pastatas išlaikė XVI a. gotiškos statybos elementų. 1964 metais pagal architektės A. Švabauskienės projektą buvo restauruotas, kai kurios patalpos sumažintos pertvaromis[3]. Šiuo metu pastate veikia Gintaro muziejus.
Brigita Tranavičiūtė