Rezultatai pagal užklausą: Laikotarpis - LDK
Zavišų rūmai (Išlikęs, k.k.v.r. 281) (0)
Adresas: Dominikonų g. 13, Vilnius
Architektūros tipas: Profesionalus
Savininkai: Zavišaitė- Radvilienė, M. Zienkovičius, A. Zienkovičius
Stiliai: Ankstyvasis klasicizmas
Regionas: Vilnius
Laikotarpis: LDK
Architektūros šakos: Architektūra, Statinys, Gyvenamieji, Rūmai
Medžiagos: Mūras (akmenų), Mūras (plytų), Kitos medžiagos
Nuotraukos: 4
Mokslo darbų: 3
Susideda iš 0 objekto(-ų)

Zavišų rūmai – tai trijų aukštų, 6 sąramų, klasicizmo stiliaus fasadu pastatas[1]. Pastatas stovi Vilniaus senamiestyje tarp Dominikonų ir Stiklių gatvių. Pagrindinis objekto fasadas yra orientuotas į Šiaurę – Dominikonų g. Iš aplinkinių triaukščių namų išsiskiria didesniu aukščiu. Pastato korpusai sudaro uždarą ištęstos trapecijos kiemą vakarų su pusėje įsiterpusiais dviem kampiniais priestatais[2].

Rūmus sudarė dvi dalys ilgą laiką priklausiusios įvairiems savininkams. XVI a. pab. – XVII a. pr. prie Dominikonų g. buvo pastatytas namas, priklausęs didikams Zavišoms. Iki 1747 metų šią pastato dalį valdė Naugardo vaivados žmona Zavišaitė-Radvilienė, vėliau pardavusi jį Trakų vaivadijos iždininkui Turčinskiui[3]. Rytinėje sklypo pusėje galu į Stiklių gatvę stovėjo kitas mažesnis namas, o kiemo gale – medinė arklidė ir tvora. Pietinė pastato dalis pastatyta XVII a. vid. priklausė A. Beieriui, 1721 metais atiteko LDK karininkui J. Gotui. 1748 metais pastatas nukentėjo kilus gaisrui. 1752 metais pastatą įsigijo vyskupas M. Zienkovičius, o po 1761 metų jo brolis prokuroras A. Zienkovičius įsigijo sudegusią pastato dalį, iš kurios buvo likę tik rūsiai ir sienų griuvėsiai[4].

XVIII a. pab. pastatas buvo rekonstruotas – prie pagrindinio fasado esančio Dominikonų gatvėje pristatytas klasicistinis portikas, kiemo šiaurės rytų pusėje kampe – priestatas. Taip pat buvo atstatyta gaisro metu nukentėjusioji dalis prie Stiklių gatvės – pratęsti rytų ir vakarų korpusai. Tokiu būdu kiemas buvo užstatytas pilnai visu perimetru. XIX a. antroje pusėje buvo pastatytas 3-asis pastato aukštas[5].

Visas pastatas yra triaukštis, išskyrus dviaukštį korpusą prie Stiklių gatvės. Šiaurės vakarų kampe yra renesansiniai rūsiai iš kelių pereinamų patalpų. Pietryčių kampe rūsio patalpų konfigūracija netaisyklingos formos. Šiaurinį korpusą skersinės sienos skaido į erdvias patalpas, į kurias patenkama laiptais iš įvažiavimo. Šoninių korpusų patalpos daugiausia pereinamos, išdėstytos viena eile, į kurias patenkama per laiptines, esančias priešpriešiais abiejuose kiemo pusėse. Pietinio korpuso patalpos sugrupuotos aplink erdvią priemenę-laiptinę. Pietinio ir šiaurinio korpusų keletą patalpų, įvažiavimą ir rūsius dengia cilindriniai skliautai[6]. Pastato interjere išlikę Smuglevičiaus kūrybai artimi polichromijos fragmentai. Vienoje pietinio rūmų korpuso patalpoje buvo atidengta ir restauruota rustų imitacija, kurioje matoma grizailės technika sukurta dinamiška daugiafigūrė antikinės mitologijos scena. Kitoje patalpoje yra išlikęs nedidelis frizo fragmentas figūrų komponavimo pobūdžiu primenantis etruskų kapaviečių netoli Tarkvinijos (Italijoje) tapybą, kurią 1765-1766 metais, kaip manoma, kopijavo ir savo piešiniuose įamžino Italijoje dailę studijavęs ir ten kūręs Smuglevičius[7].

1806-1850 metais pastate buvo įsikūręs pirmasis Vilniaus paštas[8]. Sovietmečiu jame veikė Vilniaus miesto telefono tinklai, patalpos taip pat buvo naudojamos LTSR ryšių ministerijos gamybinio mokymo kombinatui, bendrabučiui ir butams.

Brigita Tranavičiūtė



[1] V. Drėma, Dingęs Vilnius. Versus aureus, 2013, p. 255.

[2] Lietuvos TSR architektūros paminklų sąvadas. KTU ASI, Kaunas, 1977, p. 71.

[3] Lietuvos TSR architektūros paminklų sąvadas. KTU ASI, Kaunas, 1977, p. 71.

[4] A. Čerbulėnas, J. Glemža, A. Jankevičienė ir kt. Vilniaus architektūra, Vilnius, 1985, p. 90.

[5] Lietuvos TSR architektūros paminklų sąvadas. KTU ASI, Kaunas, 1977,  p. 71-72. Daugiau apie pastato istorinę raidą. Antanas Rimvydas Čaplinskas, Vilniaus gatvių istorija: Šv. Jono, Dominikonų, Trakų gatvės. Vilnius: Charibdė, 2008, p. 116-118.

[6] A. Čerbulėnas, J. Glemža, A. Jankevičienė ir kt. Vilniaus architektūra, Vilnius, 1985, p. 90.

[7] D. Klajumienė, A. Vaitulevičienė, XIX a. Vilniaus gyvenamųjų namų interjerų polichrominis dekoras. Acta Academiae Artium Vilnensis, t. 52, 2009, p. 89-90.

[8] V. Drėma, Dingęs Vilnius. Versus aureus, 2013, p. 255.