Ketvirtame XX a. dešimtmetyje Ukmergė tapo vienu iš sparčiausiai besivystančių Lietuvos miestų. Pakanka paminėti, jog čia, kaip ir sostinėje, jau veikė ir buvo sparčiai vystomi vandentiekis bei kanalizacija. Modernėjimo liudijimų rastume ir to meto spaudoje. 1939 m. „Lietuvos aidas“ iškilmingai skelbė: „visose srityse, Ukmergė padarė didelę pažangą ir dabar į prieškarinę visai nebepanaši. Anoji Ukmergė yra visai kitoks miestas ir nuo dabartinio skiriasi, kaip visai kitas miestas. Tada galima pasakyti, kad Lietuvoje yra dvi Ukmergės – sena sukežusi ir archaiška, kuri jau visai nyksta, ir naujoji – šviesi, moderni ir kultūringa, kuri tikrai gražią ateitį“[1].

Visgi, miesto užstatymo charakteris pradėjo keistis tik ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje. 1933 m. iškilęs Ukmergės ligoninės chirurgo, Šaulių sąjungos Ukmergės rinktinės sanitarijos viršininko[2] Aleksandro Dumbrio (1900-1954) namas savo išskirtinėmis modernizmo formomis turėjo gerokai stebinti miesto gyventojus ir svečius. Apie šio „naujoviško pastato“[3] statybą buvo užsiminta net respublikinėje spaudoje. 1933 m. „Dienos naujienose“ rašoma, kad „Gyd. Dumbrio namų statyba jau prasidėjo. Prie darbo dirba apie 30 darbininkų“[4].

Nors Ukmergėje galima suskaičiuoti gerą dešimtį gyvenamųjų namų, kuriuose atsiskleidžia tarpukario modernistinės architektūros stilistiniai bruožai (pvz. Vytauto g. 29, 42, Vienuolyno 9, 11, J. Basanavičiaus g. 6, Vasario 16-osios g. 19 ir kt.), Dumbrių namas išsiskiria architektūrinės kalbos sudėtingumu. Į gatvę atgręžtame fasade atpažįstama visa eilė kaunietiškajai modernizmo mokyklai būdingų detalių: langų apvadai ir lenkti langų kampai, kelių tarpsnių karnizas ir parapetas slepiantis stogą, santūri pagrindinio fasado asimetrija akcentuojant kampinę dalį ir čia įrengiant terasą. Beje, šis sprendimas itin panašus į V. Landsbergio projektuotų Kauno apskrities savivaldybės rūmų tūrinę kompoziciją. Ypatingos prabangos namui suteikia iškilmingi laiptai, vedantys prie įspūdingų stiklinių priimamojo durų. Stiklas tuomet laikytas ypatingai modernia architektūrinės raiškos priemone.

Kaip ir būdinga Lietuvos tarpukario funkcionalizmui – kiemo fasadas gerokai asketiškesnis. Tačiau praktiškas nusiteikimas, paskatinęs supaprastintus architektūrinis sprendimus, tuo pačiu namui suteikia klasikinių Europietiškojo modernizmo bruožų. Remiantis principu „forma seka funkcija“ fasade asimetriškai išdėstyti įvairių formų langai, įkomponuotas išsikišantis vieno aukšto rizalito tūris. Modernus ir vidaus erdvių suplanavimas: „vidų išilgai dalina kapitalinė siena, patalpos išdėstytos laisvai, be koridorių.“[5] Toks laisvas vidaus patalpų suskirstymas – svarbi detalė, liudijanti apie architektūrinių sprendimų novatoriškumą.

Sovietmečiu čia buvo įsikūrusi biblioteka. „1980-1982 m. namas kapitaliai suremontuotas (projektas Komunalinio ūkio projektavimo instituto Ukmergės skyriaus architekto V. Mažuolio). Skaitytojams duris biblioteka po kapitalinio remonto atvėrė 1983 m. gegužės 25.“[6] Įdomu, kad pastatas architektūros paminklu buvo paskelbtas dar sovietiniais metais[7].

Vaidas Petrulis