Pastatas Dominikonų g. 14 (Išlikęs, k.k.v.r. 1041) (0)
Adresas: Dominikonų g. 14, Vilnius
Architektūros tipas: Profesionalus
Stiliai: Barokas (bruožai)
Regionas: Vilnius
Laikotarpis: LDK
Architektūros šakos: Architektūra, Statinys, Sveikatos ap., Špitolė, Statinys/Kiti
Medžiagos: Mūras (plytų)
Nuotraukos: 5
Mokslo darbų: 2
Susideda iš 0 objekto(-ų)

Pastatas buvo statomas LDK valdovui ir Lenkijos karaliui Žygimantui Senajam 1536 metais paskelbus privilegiją ir buvo skirtas šalia esančios Vilniaus Dievo gailestingumo šventovės špitolei bei klebonijai. Objekto statybos buvo pavestos Vilniaus miesto burmistrui Ulrichui Hozijui. Tačiau pastatas 1748 metais nukentėjo nuo gaisro ir buvo suremontuotas tik 1785 metais. Šiuo laikotarpiu pirmame pastato aukšte veikė senelių prieglauda, o antrame – klebonija[1].

1821 metais caro valdžios sprendimu jame buvo įkurta karo ligoninė, o 1856 metais smarkiai apgriautas ir vėliau rekonstruotas – antrame aukšte virš pravažiavimo pastatytas trečias aukštas, o kiemo gilumoje – trečias korpusas. 1836 metais pastatą įsigijo Vilniaus fotografas Adomas Daukša. Pirmojo pasaulinio karo metais pastate buvo įkurta Vilniaus inteligentų valgykla, o po karo pastate įsikūrė Vilniaus lietuvių studentų sąjunga ir Vilniaus lietuvių klubas[2]. Pastarasis vienijo Lenkijos okupuoto Vilniaus krašto inteligentus, pedagogus ir kitus šviesuolius. Pastatas buvo naudojamas ne tik šio klubo, bet ir kitų Vilniaus lietuvių organizacijų  reikmėms – visuotinių susirinkimų, šokių, labdaros vakarų ir švenčių rengimui.

Lenkijos okupuotame Vilniaus krašte šis pastatas tapo tam tikra Vilniuje veikusių lietuvių organizacijų veikimo vieta. 1930 metais po Vilniaus krašto pedagogų suvažiavimo „Lietuvių klubo bute buvo suruošta draugiška mokytojų vakarienė, kurios metu viešpatavo labai jauki ir maloni atmosfera, buvo dalintasi įspūdžiais, mintimis. Vakarienė buvo užbaigta tautos himnu, kurį susirinkusieji mokytojai ir svečiai sugiedojo pakeltu ūpu“[3]. Tačiau aktyvi pastate vykdoma lietuvių organizacijų veikla kliuvo lenkų valdžiai: „„Vilniaus aidas“ praneša, kad Kūčių dieną Vilniaus policija dariusi lietuvių klūbo bute kratą. Krata tęsusis kelias valandas ir buvusi daroma labai nuodugniai: išversta net tarnaičių skrynutės su drapanomis ir baltiniais. Ieškota Kauno laikraščių ir kitokių „ susisiekimo su svetima valstybe“ žymių[4]“.

Po Antrojo pasaulinio karo pastatas naudotas visuomeninėms reikmėms. 1956 metais pastatas buvo atliktas jo kapitalinis remontas ir jame įrengti butai. 1976 metais architektės A. Zuokienė ir D. Dirvonskienė paruošė pastato restauravimo projektą[5].

Pirminis pastato fasadas buvo statomas pagal gotikos stiliaus kriterijus, o beveik analogišką vaizdą dabartiniam įgijo baroko laikotarpiu, kai buvo rekonstruotas.

Brigita Tranavičiūtė



[1] A. Čerbulėnas, J. Glemža, A. Jankevičienė ir kt. Vilniaus architektūra, Vilnius, 1985, p. 91.

[2] Lietuvos TSR architektūros paminklų sąvadas. KTU ASI, Kaunas, 1977, p. 62.

[3] Metinis Vilniaus Lietuvių švietimo Draugijos „Ryto“ mokytojų suvažiavimas. Vilniaus rytojus, 1930 m. kovo 8 d., nr. 21, p. 2.

[4] Lenkai nesiliauja persekioję. Lietuvis, 1927 m. sausio 11 d., nr. 5, p. 1.

[5] A. Čerbulėnas, J. Glemža, A. Jankevičienė ir kt. Vilniaus architektūra, Vilnius, 1985, p. 91.