Raguvėlės dvaro mauzoliejinė koplyčia pastatyta pagal architekto Lauryno Cezario Anichinio projektą, 1849 m. Koplyčios projektas buvo patvirtintas Kauno gubernijos valdybos statybos skyriuje, Konstantino Komaro prašymu.[1] Manoma, kad L. C. Anichinis koplyčios statybos darbams galėjo vadovauti pagal architekto T. Tišeckio eskizą.[2] Koplyčia pasižymi įdomia neogotikos formų interpretacija, stovi Raguvėlės dvaro kapinių viduryje. Detalių gausumas ir įvairovė teikia pastatui neįprasto dekoratyvumo. Statinio formos pasižymi raiškiu siluetu, įvairiomis geometrinėmis formomis, kontrastingais spalvų deriniais, sudėtingo piešinio nišomis. Pastatas – kompaktinio tūrio, planas – disimetrinės kompozicijos, stačiakampio formos (ilgis – 9,47 m, plotis – 8,04 m.), dviejų patalpų su rūsiu. Sienos sumūrytos iš plytų, tinkuotos, nudažytos kontrastingomis spalvomis – raudona, gelsva ir balta, pamatai – tamsiai ruda.[3]
Smarkiai nukentėjusi sovietmečiu (buvo be stogo, labai nuniokotu altoriumi), 1991 m. koplyčia buvo restauruota.[4] Prieš restauraciją, atliekant polichromijos tyrimus, buvo atskleista, kad ankstyviausiu laikotarpiu koplyčios sienos buvo dažytos imituojant raudonų plytų mūrą. Pagrindinis (rytų) koplyčios fasadas pasižymi simetrine kompozicija, kurios centre – smailiaarkis portalas. Portalo centre – medinės, žaliai dažytos, stačiakampio formos durų varčios, sukaltos iš lentelių, sudarančių eglučių raštą. Virš durų – Komarų šeimos herbas, raudoname fone, – skydas apsuptas stručio plunksnų, kurio centre – išilgai gulinti lelija su kryžiumi, su viršum jos įkomponuota karūna. Portalas įrėmintas masyviais kontraforsais, kuriuos užbaigia šešiabriauniai kuorai. Tarp jų esantį frontonėlį skaido smailiaarkės ir trilapės nišos, kurių plokštumos dažytos baltai ir išraižytos rombine faktūra. Abipus portalo simetriškai komponuojamos smailiaarkės nišos, imituojančios langus. Nišas vainikuoja profiliuoti archivoltai, išryškinti kontrastingai šviesia spalva. Po visą pastatą vainikuojančiu karnizu buvo sukomponuota smulkių trilapių arkučių gipsatūros juosta, tačiau iki šių dienų išliko tik čia buvusio frizo žymės. Šoninius koplyčios fasadus tolygiai skaido išdėstyti langai bei langus imituojančios nišos. Vakarų fasado vidurinę dalį pabrėžia menčių pastorinta iškyša su laiptuotu viršumi. Iškyšoje yra liepsninės arkos niša, joje – apskritas langelis su profiliuotu apvadu. Abipus iškyšos vėl gi simetriškai komponuojamos smailiaarkės nišos, imituojančios langus.
Koplyčios kompaktišką vidaus erdvę puošia pagrindinis akcentas – vakarinėje pusėje esantis altorius, kuris yra simetrinės kompozicijos, dviejų tarpsnių, kuriuos dalija karnizai. Altorius dažytas rausvai, piliastrai, karnizai – baltai, lipdiniai – švelniai gelsva spalva. Mensos priekinėje plokštumoje buvo nutapyta figūrinė kompozicija, kurios dabar nebelikę. Retabulo centrinėje dalyje yra negili niša – greičiausiai tabernakulio buvusi vieta. Pirmojo tarpsnio antablementas lūžta ties centrine dalimi, joje – pusapskritis profiliuotas archivoltas. Iš abiejų altoriaus centrinės ašies pusių simetriškai komponuojamos piliastrų poros, segmentinių arkų nišos ir medinės durys. Altoriaus tarpsnių plokštumas, piliastrus, virš durų ir nišų esančius raktus dekoruoja rozetės, augalinių motyvų lipdiniai. Retabulo kompoziciją – skydas, kurį užbaigia augalinių motyvų figūrinė kompozicija primenanti sparnus iš akanto lapų motyvų.
Restauruojant koplyčią pirmo aukšto erdvės centre buvo planuota įrengti katafalką ir patalpą pritaikyti šarvojimo apeigoms, tačiau šis planas nebuvo įgyvendintas. Pirmo aukšto grindys dengtos išilgai klotomis medinėmis lentomis, lubos – iš išilgai suklotų medinių lentelių. Pirmo aukšto ir rūsio interjero sienos buvo dažytos baltai. Pro kairėje altoriaus pusėje esančiomis medinėmis durimis patenkama į laidojimo rūsį, į kurį veda statūs laiptai bei cilindriniu skliautu dengtas siauras prieangis. Rūsio patalpa dengta cilindriniu skliautu, joje įrengta laidojimo kripta su dviem pusapskritėmis nišomis. Laidojimo rūsyje ilsisi Komarų giminės atstovų palaikai.
Brigita Rėbždaitė
[1] KAA. F. 473, ap. 1, b. 874.
[2] Lukšionytė-Tolvaišienė Nijolė, Romantizmo sklaida architekto Tomo Tišeckio projektuose, skirtuose Lietuvos dvarams. In: Acta Academiae Artium Vilnensis 47-48. Lietuvos dvarai: kultūros ir šaltinių tyrinėjimai. Vilnius, 2008, p. 202.
[3]VAA. F. 1019, ap. 12, b. 16182, l. 5.
[4] VAA. F. 1019, ap. 11, b. 3680, l. 6.