Bendrovės „Maistas“ skerdykla ir mėsos perdirbimo fabrikas – vienas iš ryškiausių Tauragės modernėjimo ženklų tarpukario metais. „Tai, kad fabrikas iškilo Tauragėje, buvo „Maisto“ bendrovės regioninio planavimo rezultatas. Vyriausybė skatino ir rėmė bekono paruošimą, kadangi tai buvo viena svarbiausių Lietuvos eksporto prekių. Dėl to 1930 m. buvo nuspręsta modernizuoti bekono paruošimą, priartinti jį prie ūkininkų ir penkiuose regionuose įrenti po modernų „daniško tipo“ bekono fabriką. Kauno ir Klaipėdos įmonės buvo modernizuotos, o Šiauliuose, Panevėžyje ir Tauragėje 1931-1932 m. pastatyti nauji modernūs fabrikai.“[1]

Nors kiaulių skerdykla buvo skirta „Maisto“ fabriko reikmėms, dėl sprendimo statyti šį objektą diskutavo ir tauragiškiai. 1930 m. gruodžio 22 d. Tauragės Žemės ūkio tarybos posėdyje buvo išreikšta nuomonė, kad „būtina susirūpinti, kad Tauragės mieste būtų pastatyta moderniška gyvuliams skerdykla. Dabartinė skerdykla yra nešvari ir negali visų patenkinti.“[2] Tačiau maždaug po mėnesio pasirodė Tauragės veterinarijos gydytojo pareiškimas, kad „Tauragės miestui esamoji skerdykla užtektina ir, kad bet kurių nešvarumų joje nesą.“[3]

Tauragės apskrityje tuo metu buvo uždauginama apie „38-40 tūkst. kiaulių eksportui.“[4] Tai buvo gerokai mažiau, nei naujojo fabriko techninės galimybės. Statant skerdyklą buvo numatyta, kad čia „bus galima skersti iki 4000 kiaulių per savaitę“[5], taigi, per metus apie 200 tūkst. kiaulių. Kiaulės skerdyklai buvo perkamos ne tik vietoje, bet ir „vežamos traukiniais iš kitų supirkinėjimo punktų.[6] Nors fabriko veikimo pradžioje teko atleisti dalį darbininkų[7], nusistovėjus gamybos procesui per pirmus du metus buvo paskersta apie 240 tūkst. kiaulių, iš kurių beveik 220 tūkst. išgabenta į užsienį[8].

Skerdyklos statyba pradėta 1931 m. statybos sezone. Prie statybų dirbo „apie 150 žmonių“[9]. Skerdyklai vieta pasirinkta dėl gero susisiekimo, prie geležinkelio. Tačiau čia pat būta kapinių. „Kasant pamatus apie 1 metrą gylio randama žmonių kaulų. Spėjama, kad tai kokio nors karo pėdsakai.“[10] Būta ir kitų problemų: „esantiems netoli fabriko, tikra bėda. Kai pučia pietų vakarų vėjas, tai tauragiškiai turi užsiimti nosis. Visoks kraujo, deginamų kaulų kvapas tiesiog užima nosis“[11].

Nepaisant minėtų kontroversijų, skerdykla atitiko modernaus fabriko reikalavimus. Fabrike buvo įrengta elektros stotis, iš kurios vėliau tiekta elektra ir Tauragės miestui. Į skerdyklą buvo investuota apie 3,5 milijono litų[12]. 1935 m. prie skerdyklos buvo pastatytas garinis malūnas[13]. Modernus buvo ir skerdyklos darbo procesas, kurio aprašymą galime aptikti spaudoje. „Pilietis, atvežęs kiaulę, iš vežimo iškelia prie svarstyklių. Čia pasveriama, apžiūrimas tinkamumas, ir, jei tinka, į ausį įsega numerį, ir kiaulė varoma į kiaulides. Kiaulidėse laikoma 4-6 dienas. Čia jos pailsi, išsilygina mėsa. Jas šeria miežiais, sėlenomis. Kiaulidės šildomos, oras vėdinamas ventiliatoriais. Paskui kiaulės varomos į skerdimo kambarį. “[14]

Kaip vieną iš svarbių Lietuvos tarpukario pramonės objektų, fabriką yra detaliai tyrinėjusi architektūros istorikė Marija Drėmaitė. Pavyko išsiaiškinti, kad „Tauragės fabriką įrengė Estijos mašinų gamybos įmonė Maschinenfabrik Franz Krull (dalyvaujant įmonės atstovams inžinieriams Drittel ir Erick Kasaak). Pastatų projektus rengė „Maisto“ inžinierius Antanas Breimeris, Pranas Markūnas ir kt. Statyba rūpinosi bendrovė „Mūras“ (savininkas R. Polovinskas) ir rangovai I. Stungevičius su P. Urbonu (jie taip pat statė Šiaulių fabriką). 1932 m. fabrike pastatyta skerdykla prie geležinkelio, greta – kiaulidė, prie gatvės – krautuvė, kontrolės būdelė, fabriko kieme – kontora, tvartas, sandėlis. Skerdyklos pastate buvo įrengti visi fabriko cechai, pastatytos dešrų dirbtuvės ir rūkykla, antrame aukšte įrengtos veterinarijos priežiūros patalpos, darbininkų valgykla ir persirengimo kambariai su dušais. Pastatuose buvo įrengta kanalizacija, vanduo tiekiamas iš greta įrengto tvenkinio ir 198 m. gylio artezinio šulinio. Prie skerdyklos pastatyta standartinė kiaulidė, 1938 m. – naujas administracinis pastatas.“[15]

Tokio mastelio pramonės objekto atsiradimas miestui buvo svarbus ekonominis impulsas. Visų pirma tai buvo svarbiausias miestelio darbdavys. Fabriko darbininkai uždirbdami per valandą nuo 60 ct. iki 1 lt, 20 ct.[16] turėjo padorią algą, kuri buvo kone dvigubai didesnė, nei, tarkim, fabriką stačiusių mūrininkų, kurie gaudavo po 40 centų ir dirbdavo 12 valandų[17]. Tiesa, „Maisto“ atsiradimas sumenkino smulkių mėsos prekybininkų poreikį, „kurių didelė dalis negalėdami konkuruoti turėjo ieškoti kito pragyvenimo šaltinio“[18]. Tačiau tikėtina, kad šios permainos galėjo būti ir Lietuvą užklupusios pasaulinės krizės padarinys.

Vaidas Petrulis