Broliai Dovydas ir Gedalis Ilgovskiai, kurie Kaune turėjo statybų bendrovę, pasistatė septynių butų daugiabutį 1932 m. Jo pirmame aukšte įsikūrė statybų bendrovės kontora (turėjusi aptarnavimo langelį tiesiai iš laiptinės), o šeimininkai (Gedalis Ilgovskis, žmona Berta Bella Ilgovskienė su trimis vaikais) gyveno antrame aukšte (taip galėtų patvirtinti ir parketo papuošimai didžiuosiuose kambariuose – pirmame aukšte tik viena, o antrame aukšte dvi raudonmedžio juostelės perimetru). Likę butai tapo pajamų šaltiniu ir buvo gana brangiai nuomojami (400 Lt/mėn. už 4 kamb. 100-110 m2 butą).

Simetriškame namo fasade ryškiausi elementai yra lenkti langai ir ilgi, dinamiškai komponuojami balkonai, prastumti vienas kito atžvilgiu. Fasado apdaila: prabangus granitinis tinkas, jame pabrėžtas tamsesnis aukštas cokolis, kylantis iki pirmo aukšto palangių, ir platus vientisas parapetas, atkartojantis lenktų langų formas. Namas išsiskiria iš Donelaičio gatvės 1 metrą įtraukta vidurine fasado dalimi, sukuriančia erdvės balkonų kompozicijai. Namo valda buvo pažymėta neaukšta tvora, kuri „paskendo“ kultūriniame šaligatvio sluoksnyje. Parapetas iškeltas pakankamai aukštai, kad paslėptų dvišlaitį skardinį stogą.

Namo simetrijai nepaklūsta tik dešinėje išlikęs pravažiavimas į vidinį kiemą (h=2.60 m) su originaliais metaliniais vartais. Ant vartų išlikę savininko Gedalio Ilgovskio inicialai ir skaitmuo ‘1’ iš namo statybos metų, ant vartų langelių (pilnas statybos metų skaičius 1 9 3 2). Vėlesniu laiku broma buvo uždaryta iš abiejų pusių ir paversta privačiu garažu.

Pagrindinį įėjimą sudaro aukštos juodos dviverės durys su stiklais ir trimis horizontaliomis detalėmis. Durų stiklai buvo skaidrūs, facetuoti. Virš durų yra švieslangis, atnešantis daugiau peršviečiamumo į laiptinę. Durys ir švieslangis turi bendrą fasado apvadą, ryškiai pabrėžiantį įėjimo vietą fasado centre.

Pagrindinėje laiptinėje vyrauja trispalvis koloritas: apatinės, įėjimo dalies sienos dengtos juodo dirbtinio marmuro danga, aukščiau geltono dirbtinio marmuro danga ir virš jos – baltos sienos, lubos. Po jomis – tvirtina seniausieji namo gyventojai – išlikusi lubų tapyba.

Name, kaip įprasta – dvejos laiptinės: pagrindinė 2,50 m pločios laiptinė su suktais turėklais, organiškas motyvas atkartojamas lubų lipdiniuose. Kiemo pusėje – 1,80 m pločio siaura tarnų laiptinė su dideliais langais, pastaroji buvo šildoma radiatoriais, kabančiais atvirai laiptinėje. Išskirtinis namo bruožas – tarp dviejų laiptinių esanti metalinė L profilių konstrukcija, laikanti raštuotus stiklus. Karo ir vėlesniais metais didžioji dalis stiklų neišliko, buvo užlipdyti atsitiktiniais, vėliau visai uždažyti. Tik laiptinės viršuje išliko originalaus rašto stiklų, kurie taip pat buvo naudoti vidinėse butų duryse. Stiklas vienpusis, puoštas organišku trikampių motyvu, gana gerai praleidžia šviesą ir turėjo pakankamai gerai praleisti šviesą į abi laiptines, tačiau išlaikant privatumą/funkcinį atskirtumą.

Kiemo fasadas lygus, nuosaikus, ypatingai išryškintas kiemo pusės laiptinės rizalitas. Iš pagrindinio fasado perkeliamas cokolinės dalies pabrėžimas ilga metaline palange. Centre: įėjimas taip pat su paaukštintu apvadu. Kiemo laiptinėje kiekvienas tarpaukštis turi savo platų balkoną su metaliniais horizontaliais turėklais. Kiemo fasade vėlgi išsiskiria langų suskirstymas pirmame aukšte, dėl pakitusio vidinio planavimo (sanitarinis mazgas buvo be natūralios tiesioginės šviesos buto gilumoje).

Name originaliai suplanuoti 110-120 m2 šeši butai, su stumdomomis durimis tarp svetainių, šaldomomis spintomis virtuvės sienose, po kelis sanitarinius mazgus, vandentiekiu ir nuotėkų sistema. Iš kiemo pusės laiptinės buvo patenkama į virtuvę su metlacho šešiakampėmis plytelėmis. Rizalite – mažas, bet su langu į lauką, parketu – tarnaitės kambarėlis. Kiekvienas butas turi plačias įėjimo duris, didelį holą, po keturis gyvenamuosius kambarius. Sanitarinės patalpos – tualetai ir vonios, esant galimybei – turėjo viršlangius, atnešančius „antrą šviesą“ į šiaip jau tamsias patalpas. Sanitarinių patalpų ir virtuvių sienos dengtos baltomis glazūruotomis kvadratinėmis plytelėmis iš Čekoslovakijos, su įvairiomis užapvalintomis detalėmis ir vienintele puošmena – mėlyna glazūruota juostele pečių aukštyje. Butai suplanuoti patogiai, erdviai, su didelėmis sieninėmis spintomis. Didieji kambariai turi nuosaikių laiptuotų dekoro elementų palubėse, kitur – lubos tik užapvalintos.

Namo konstrukcija sudaryta iš išorinių mūrinių laikančiųjų sienų ilgosiose namo kraštinėse ir vienos nešančios sienos namo viduryje. Perdengimai (6,70 ir 6,30 m atitinkamai) atlikti metalinėmis sijomis, tarp kurių pakloti keramikiniai tuštymėti blokeliai ir užbetonuota. Ryškių apkrovų nenešančios kambarių sienos sumūrytos iš kiaurymėtųjų keramikinių blokelių (10 cm pločio).

Namo palėpėje, pasiekiamoje tik iš aptarnavimo laiptinės, buvo įrengtas mažesnis 50-60 m2 butelis, tikriausiai taip pat nuomai. Jo išplanavimą komplikuoja didžiuliai stori lietvamzdžiai, nuvedantys lietaus vandenį nuo gatvės fasado į kiemo pusę, todėl atsiranda aukšti slenksčiai ir laipteliai. Likusi palėpės dalis buvo naudojama skalbyklai ir skalbiniams džiovinti. Sovietmečiu palėpėje, vietoj skalbyklos atsirado papildomas butas.

Namo rūsyje – cokoliniame aukšte – buvo bent vienas butas patarnautojams ir jų šeimoms. Bute gyveno pečkūrys/kiemsargis su šeima. Namas turėjo vietinio centrinio šildymo sistemą: po įvažiavimu į kiemą buvo dar gilesnis rūsys, greičiausiai pakurai – anglims – laikyti. Apačioje buvo ir katilas, iš kurio vamzdynai išvedžioti į visus butus. Butuose buvo įrengti sunkūs, dideli ketaus radiatoriai. Butas, virš įvažiavimo į vidinį kiemą, išsiskiria dviejais lygiais – dalis kambarių įprasto 3,30 m aukščio, o kita dalis tik 2,60 m. Tokių namų Kaune yra vos keletas (kitas – Putvinskio gatvėje).

1941 m. Gedalių šeima ištremta į Barnaulą, Altajaus kraštą. Namas perimtas okupantų.

Algimantas Grigas