Plungės geležinkelio stotis (0)
Adresas: Plungės rajono sav., Plungės miesto sen., Plungės m., Stoties g. 4
Architektūros tipas: Profesionalus
Architektai: Vincas Pukas
Stiliai: Funkcionalizmas/modernizmas, Modernizuotas istorizmas
Metai: 1931 - 1932
Laikotarpis: Pirmoji Respublika
Architektūros šakos: Architektūra, Statinys, Inžineriniai/Infrastruktūriniai, Geležinkelio stotis
Medžiagos: Mūras (plytų)
Nuotraukos: 16
Mokslo darbų: 0
Susideda iš 0 objekto(-ų)

Plungės geležinkelio stotis – vienas iš pilniausiai išlikusių tarpukario Lietuvoje statytų geležinkelio stoties kompleksų. Stoties teritorijoje buvo suprojektuotas keleivių namas – simbolinė urbanistinės struktūros ašis, o taip pat į šonus nutolę – medinis „Lietūkio“ sandėlis, vandentiekio bokštas bei geležinkeliečių namas. Pastarasis, beje, puoštas tuo pačiu ažūriniu dekoratyvinių motyvu, kaip ir stotis. Šis dekoro elementas tapo išskirtiniu to meto geležinkeliečių architektūriniu atpažinimo ženklu. Įdomu, kad tokia stočių architektūra buvo suvokiama ne tik kaip moderni, tačiau ir kaip lietuviška, kuri „savo stiliumi skiriasi nuo kitų Lietuvos geležinkelių trobėsių. Tai jau nebe rusų palikimo pastatai, bet tikro lietuviško charakterio šviesūs ir linksmi trobėsiai“[1].

Geležinkelio stotis Plungėje iškilo kaip vienas iš naujosios geležinkelio linijos Telšiai-Kretinga fragmentų. Geležinkelio linijos statyba, kurią vykdė konkursą laimėjusi danų firma „Höjgaard ir Schultz“, prasidėjo 1930-taisiais. Tad pagrindiniai stoties statybos darbai sutapo su didžiuoju 1931 m. Plungės gaisru. Tokia situacija lėmė, kad pačiam Plungės miesteliui stoties statybų procesas didelės įtakos neturėjo: „vykstant geležinkelio statybai ir atstatant nudegusį miestą, buvo net jaučiama darbininkų stoka kaime“[2], o „prie geležinkelio tiesimo daugiausiai dirbo ateiviai. Į miesto darbininkus, kurie turi daug darbo prie namų statybos, geležinkelis maža įtakos teturėjo.“[3]

Tačiau tuojau pat po geležinkelio linijos paleidimo spaudoje jau galima rasti atgarsių apie miestelio ekonominio gyvenimo suintensyvėjimą: „pravedus pro Plungę geležinkelį čia daug kas pasikeitė: pagyvėjo prekyba, įsisteigė naujų prekybos-pramonės įmonių, padidėjo judėjimas, miestas pasidarė lyg koks Žemaitijos centras.“[4]

Beje, tuo metu stotis stovėjo ne miesto riboje. Kaip informuojama 1932 m. „Lietuvos aide“: „Iš miesto stotį dabar galima pasiekti per kelias minutes. Tačiau stotis dabar yra valsčiaus ribose. Geležinkelis yra atskyręs nuo žemės ūkio mokyklos  dvaro 24 ha. Žemės, kurie dvarui mažai naudos beduoda. Todėl miestas dabar rūpinasi, kad tie 24 ha. Būtų priskirti miestui praplėsti. Esą būtų labai patogu jei miestas prieitų prie pat stoties. Laukiama, kad vyriausybė patenkins miesto prašymą.“[5]

Stotis iškilmingai atidaryta 1932 m. spalio 29 d. Neprabėgus nei dešimčiai metų, 1940-taisiais spaudoje rašoma, kad „Plungė sumodernėjo, turi apie 6000 gyventojų, labai išugdytą linų ir medvilnės pramonės šaką. Čia dabar Kučinsko-Pabedinskų fabrike dirba 700-800 darbininkų. Pamažu plečiasi ir kita pramonė. Sąlygos tam palankios, nes per šią vietą eina geležinkelis.“[6] Nėra abejonės, kad prie šio proceso prisidėjo ir geležinkelio linija.

 Vaidas Petrulis

 



[1] Naujo Telšių-Kretingos geležinkelio atidarymas. Trimitas, 1932 m. lapkričio 3 d., p. 890.

[2] Misevičius E. Plungės miestas. Savivaldybė, 1932, nr. 12, p. 24.

[3] Po paskutinio gaisro beatsistatančioj Plungėj. Lietuvos aidas, 1932 m. spalio 15 d., p. 9.

[4] Kultūringa Plungės išvaizda. Dienos naujienos, 1933 m. gegužės 12 d., p. 2.

[5] Po paskutinio gaisro beatsistatančioj Plungėj. Lietuvos aidas, 1932 m. spalio 15 d., p. 9.

[6] Senasis Žemaitijos prekybinis centras. Lietuvos aidas, 1940 m. vasario 2 d, p. 3.